Tik mažos dalies žmonių gyvenimas įsišaknija vienoje ir toje pačioje vietoje, kur gimė. Įvairiuose Lietuvos kampeliuose buriasi miesto alumnai, kurie įrodo, kad vidiniai saitai su gimtaisiais kraštais gali būti netgi svarbesni nei fiziniai.
Apie santykius su Kupiškio kraštu ir kitą gyvenimo prasmę pasikalbėjome su žurnalistu, vienu iš Kupiškio alumnų Aleksandru VALENTU.
Audinga SATKŪNAITĖ
Papasakokite apie savo šaknis. Iš kurios vietovės esate kilęs? Ar Kupiškyje ir jo apylinkėse dar gyvena Jums artimų žmonių?
Esu kupiškėnas, bet gimiau ne Kupiškio rajone. Nuo gimtosios sodybos iki Kupiškio rajono ribos trūko apie 300 metrų. Artimesni „užribio“ kaimai, tiksliau bendro pavadinimo jungiamos sodybų grupės, buvo Samarska, Vilnius, Kiškynė, dar toliau ir šiuo metu dar egzistuojantys Laukminiškiai.
Sovietinių laikų administracinis suskirstymas buvo nedėkingas šiam kraštui. Dabartinė Kupiškio rajono teritorija už kupiškėnų etnografines žemes bent 2–3 kartus mažesnė. Bet už tos „demarkacinės linijos“, kituose rajonuose, gyvenę žmonės, bent mano jaunystės laikais, puikiai žinojo, kad jie yra kupiškėnai.
Dar kildinu save ir iš išnykusios sėlių genties. Mano gimtinė yra pusiaukelėje tarp sėliškų Aukštupėnų ir Moškėnų piliakalnių. Atsimenu, sodyboje mėtėsi akmeninis kirvukas, kitą panašų tuose pačiuose laukuose rado pusbrolis, tad sėliška kilmė turi pagrindo. Baltų gentys buvo gan sėslios, todėl tikėtina, kad ir prieš 1000 metų Miškavalakio vienkiemis, kuriame gimiau, nors vadinosi kitaip, bet buvo apgyvendintas mano tolimų giminių. Jie iškeliavo į Anapilį, palengva iškeliauja ir karta, su kuria augau, todėl dabar turiu daugiau tolimų nei artimų žmonių Kupiškio krašte.
Ar dažnai apsilankote Kupiškio krašte? Kaip apibūdintumėte dabartinius savo santykius su Kupiškiu?
Pasižvalgymus per automobilio langą važiuojant per Kupiškį, nors tai nutikdavo gana dažnai, vargu ar galima vadinti apsilankymais. Tad į Kupiškį realiai užsukau tik pernai, per „City Alumni“ projekto koordinatorių organizuotų „Pokyčių dirbtuvių“ renginį po maždaug 35 metų pertraukos.
Tiesa, vyko klasės susitikimai, dar buvo vienas kitas atsitiktinis ir neatsitiktinis apsilankymas, bet jie su Kupiškiu nelabai ir susiję.
Jei formuluočiau santykius su Kupiškiu šiuo metu – man jis yra sugrįžimo miestas. Primena tą, kurį pažinau, gatvės yra ten pat, namai tie patys, piliakalnis, Kupos upė, tiltai per ją, viskas, ką ir kur palikau, ten ir radau. O žmonės, suprantama, jau kiti, dabar jie man anonimiški, kaip ir aš jiems. Tiesa, žinau, kad tie „anoniminiai“ kupiškėnai, jeigu skaičiuočiau keletą tūkstantmečių atgal iki kažkokio prokupiškėno ir prokupiškėnės, yra labai tolimi mano giminaičiai.
Dabartiniai santykiai su Kupiškiu yra gana intensyvūs, tačiau jie susiję su „City Alumni Kupiškis“ iniciatyva, kuri nors skirta Kupiškiui, tačiau sieja išeivius iš šio krašto.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
