„Kūrybiškumo genas“
Mokytojas, kraštotyrininkas Vladas Sasnauskas užaugino du vaikus – dukrą Aureliją ir sūnų Kęstutį. Klaipėdoje gyvenanti ir vaikų kardiologe dirbanti Aurelija Česnauskienė kasmet stengiasi grįžti į tėviškę, jos iniciatyva vyksta giminaičių susitikimai.
Rugpjūčio pradžioje irgi surengtas toks susiėjimas, prieš kurį Aurelija mielai sutiko papasakoti apie savo tėvus, vaikystės dienas, apie tai, kaip pasirinko gydytojos kelią.
Jurga BANIONIENĖ
Žinoti savo šaknis
A. Česnauskienė sakė, kad giminės susitikimai yra sena ir graži jų šeimos tradicija. Vasarą, kai išeina atostogų, pati imasi organizavimo, paskambina giminaičiams į Panevėžį, sukviečia Kupiškyje gyvenančias pusseseres Birutę ir Danutę, žinoma, atvažiuoja brolis Kęstutis.
„Pirmiausia visi dalyvaujame šv. Mišiose, mano abu tėvai buvo labai tikintys, aplankome kapus, o tada susiburiame kavinukėje, pasikalbame, prisimename visus mirusius. Seniai vyksta šie susitikimai, po tėvų mirčių pradėjome rinktis, tik giminių vis mažiau, jie išeina į Anapilį, o kas liko, tie ir atvažiuoja.
Man tai labai svarbu, juk tai mūsų šaknys, prisiminimai. Sužinome apie savo praeitį, artimuosius, kaip ir kur jie gimė, kaip gyveno, savo vaikams galime tai papasakoti“, – teigė pašnekovė.
Aurelija į gimtinę atvažiuoja tris kartus per metus, per Motinos dieną, Vėlines ir per atostogas. Džiaugėsi, kad visuomet laukiama pusseserės Birutės namuose, gražiai bendrauja, Birutė irgi atvažiuoja pas ją į Klaipėdą paviešėti.
„Man visada patinka atvažiuoti į Kupiškį, pasivaikščioti, gamta pasigrožėti. Tėvui irgi patikdavo gamta, kraštotyra, domėjosi Kupiškio kraštu, turėjo draugą pediatrą Matulevičių, abu dažnai važinėdavo po apylinkes, Adomą Petrauską, nuvažiuodavo pas jį į Antašavą“, – prisiminė pašnekovė.
Griežtas, bet teisingas
Savo tėtį V. Sasnauską Aurelija prisimena kaip sąžiningą, principingą žmogų. Jis buvo labai darbštus, vaikus irgi auklėjo darbu.
„Pamenu, būdavo mokinių atostogos, norėdavome bėgti prie ežero, bet kol nenuravėdavome daržų, nepadėdavome mamai, tol mūsų neišleisdavo. Tik viską atlikę galėdavome eiti. Laikydavome triušius, tai reikėdavo jiems žolės parauti nuvažiuoti su dviračiais. Tikrai buvome užimti. Buvo griežta tėčio disciplina. Dabar man atrodo, kad vaikus auklėja kitaip, o mes turėdavome padėti tėvams. Ir kaip tėvas, ir kaip mokytojas jis buvo griežtas. Mokė mane, rodos, ir brolį geografijos, astronomijos. Labai mėgo abu dalykus, turėjo seną knygą „Įdomioji astronomija“, aš ją turiu namuose kaip prisiminimą.
Pasiimdavo mus naktį pažiūrėti per teleskopą į dangų, ir šiandien dar žinau daug žvaigždynų. Mums absoliučiai jokių nuolaidų nedarydavo, dar griežčiau elgėsi, jokios užuominos apie tai, kas bus per kontrolinius darbus, nesulaukdavau, buvo be galo sąžiningas. Aš irgi į jo užrašus niekuomet nelįsdavau, bet sekėsi ir geografija, ir astronomija, šitie dalykai patiko“, – pasakojo A. Česnauskienė.
Mokykloje ji mėgo lietuvių kalbą ir literatūrą, kurios mokė Genovaitė Vilčinskienė, istoriją, biologiją, matematiką – kiek mažiau, nors mokėsi pas puikų mokytoją Alfonsą Dubrindį. Pašnekovė teigė, kad visi mokytojai buvo labai geri, šiltai juos prisimena.
Ji su šypsena sakė, kad užpernai per klasės draugų susitikimą jie išsitarė, kad mokytojų vaikų, kurių buvo ir daugiau, bendraklasiai truputį prisibijodavo, nedrįsdavo artimiau bendrauti.
Aurelija yra ir pagrindinė klasės draugų susitikimų organizatorė. Apgailestavo, kad į paskutinį susirinko labai nedaug, tik šeši bendramoksliai. Tačiau nors ir negausiai, visi gražiai pabendravo, aplankė į Amžinybę išėjusiųjų kapus, uždegė žvakes.
Mama Antanina, anot Aurelijos, buvo gerokai atlaidesnė, švelnesnė, bet taip pat labai darbšti. Lenktyniaudavo su pusseserės Birutės mama, kuri išvirs skanesnes uogienes.
„Mama dirbo medicinos laborante ligoninėje, buvo visų gerbiama, nes mėgo padėti žmonėms, paprašyta visada eidavo suleisti vaistų“, – tvirtino pašnekovė.
1935 m.
Vaikystė – šviesi
Aurelija su dvejais metais jaunesniu broliu Kęstučiu užaugo tuometinėje Kosmonautų gatvėje, P. Pajarskio, dabar – Vilniaus gatvė. Gimtuosiuose namuose gyvena jau svetimi žmonės. Pašnekovė sakė, kad nauji šeimininkai juos gražiai prižiūri, pro šalį praeidama tuo pasidžiaugia.
„Po tėtės mirties mama gyveno viena, o kai abiejų tėvų nebeliko, man ir namų nebebuvo, pardavėme juos kartu su broliu. Aš gyvenu per toli, kad privažinėčiau, brolis irgi turi savo butą, sodą“, – kalbėjo A. Česnauskienė.
Pasak Aurelijos, su broliu Kęstučiu turėjo labai gražią vaikystę, augo apsupti tėvų dėmesio ir meilės, daug draugų. Artimai draugaudavo su mokytojo Vaitiekūno dukra Jūrate, pusseserėmis. Vasaromis dažnai eidavo maudytis į Lėvenį, Pyragių ežerą.
„Tėvas Lėvenį labai mėgdavo, upė jam būdavo viskas. Ir šiaip, jei tik laisva minutė, eidavome į gamtą pasivaikščioti visa šeima, kai karšta, būtinai pasimaudyti, daugiausia Lėvenyje ar Pyragių ežere. Pagrindinė mūsų maudykla būdavo netoli Kalkyno. Ir dabar mėgstu Pyragiuose nusimaudyti“, – šypsojosi pašnekovė.
Su broliu Kęstučiu gražiai sutardavo, šiltus santykius puoselėja iki šiol. Kęstutis, anot Aurelijos, visai kitokio charakterio nei ji, mažiau kalbus, ramus, labai mėgsta užsiimti sodininkyste, dabar jau pensijoje, bet yra profesorius, biochemikas. Ji apsisprendė studijuoti mediciną. Tam didžiausią įtaką padarė mama.
Medicinos keliu
„Turbūt dešimtoje klasėje žinojau, kad stosiu į mediciną. Dažnai nueidavau į ligoninę, kur dirbo mama, registratūroje – teta Elzė, man labai patikdavo. Baigusi 11 klasių įstojau į tuometinį Kauno medicinos institutą. Kai baigiau mokslus, gavau paskyrimą į Klaipėdą, ten labai trūko pediatrų, pradėjau dirbti gydytoja pediatre poliklinikoje, po to – ligoninėje.
Dešimt metų dirbau šį darbą, paskui baigiau kursus Leningrade ir tapau vaikų kardiologe.
Kardiologija man labai patiko, tad pasirinkau kardiologės specializaciją, to nesigailiu, kaip vaikų kardiologė dirbu nuo 1981 metų“, – pasakojo A. Česnauskienė.
Į Klaipėdą dirbti pagal paskyrimą Aurelija atvyko su savo šviesaus atminimo vyru Romanu, taip pat gydytoju, urologu. Jis buvo urologijos skyriaus vedėjas Raudonojo Kryžiaus ligoninėje (dabar Respublikinė Klaipėdos ligoninė).
Judviejų pažintis užsimezgė mokantis institute. Susituokė vyrui grįžus iš kariuomenės. Kartu eiti gyvenimo keliu likimas lėmė 30 metų. Vyrą pasiglemžė liga. Pora užaugino sūnų Mindaugą. Aurelija džiaugiasi dviem anūkėmis ir proanūkiu.
„Mindaugas nepasirinko medicinos, jis yra nepriklausomas tarptautinis laivų avarijų tyrėjas, baigė uosto ekonomiką Antverpene. Tėtis sakydavo, kad taptų gydytoju, urologu, bet jam galvoje buvo tik laivynas. Gyvena Klaipėdoje. Viena anūkė Simona baigė odontologiją, įstojo į rezidentūrą, bus implantologė, turi sūnų Herkų, kita – Vaiva, mokosi medicinos, šiuo metu yra išvykusi į Ameriką.
Anūkės abi pasuko į mediciną, joms patiko, dažnai ateidavo pas mane į darbą. Simonos hobis yra keramika, Klaipėdos pilies muziejuje rugpjūtį vyko jos keramikos darbų paroda, turbūt, į tetą Jonę (dailininkė tekstilininkė Joana Bazarienė – aut. past.)“, – apie šeimą pasakojo Aurelija.
Daug metų vaikų sveikata besirūpinanti gydytoja tikino, kad džiaugiasi galėdama padėti vaikams. Šiandien A. Česnauskienė puse etato dar dirba vaikų kardiologe Klaipėdos vaikų ligoninės konsultacinėje poliklinikoje.
„Gydytoja dirbu beveik 60 metų, daug, pačiai sunku tuo patikėti. Nebedirbčiau, bet gydytojų trūksta ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje. Iš tiesų, gydytojo darbas labai sunkus. Man dabar paprasta, daug metų tai darau, puikiai išmanau žmonių psichologiją, žinau, kaip su jais kalbėti. Anksčiau viskas būdavo kitaip, neturėjome tokių galimybių, reikalingos medicininės įrangos, tik rentgenas ir klausymas, paskui atsirado echoskopas.
Diagnozuoti ligas nepalyginti lengviau, laiku išoperuojama. Seniau būdavo daug daugiau mirčių dėl įgimtų ydų, o dabar tai retenybė“, – darbo aktualijas atskleidė gydytoja.
Savo kabinete mažuosius pacientus priimanti medikė teigė, kad kartais ją stebina vaikų auklėjimas. Dalis jų būna mandagūs, bet yra ir tokių, kurie niekaip ramiai nenusėdi kabinete.
„Vaikų psichologinė būklė labai skiriasi, o ligos – ne. Aš dirbu su širdies ydų turinčiais pacientais, jei anksčiau 1000 tekdavo 5–7 apsigimimai, panašiai yra ir dabar. Pacientų turiu daug, eilės didžiulės, kai neliko pediatrų, dirba šeimos gydytojai, jie baiminasi dėl vaikų sveikatos ir, jei koks širdies ūžesėlis, iškart siunčia kardiologui, seniau to nebūdavo“, – sakė pašnekovė.
A. Česnauskienė pabrėžė, kad jei vaikas gimsta sveikas, be jokių įgimtų ydų, labai svarbu keli dalykai: tinkama mityba, poilsio režimas ir sportas, kuo daugiau judėjimo gryname ore, kad mažiau laiko vaikai leistų prie telefonų. Reikia nepamiršti ir grūdinimo. Tuomet vaikai ir augs sveiki.
Paprašyta prisiminti įstrigusias į atmintį istorijas per ilgametę darbo praktiką, ji papasakojo skaudų atvejį, kai buvo pakviesta tiesiai į akušerinį skyrių, gimdyklą. Tada jokių echoskopų dar nebuvo, gimęs kūdikis buvo pamėlęs, kardiograma irgi nieko gero nežadėjo, gydytoja įtarė mėlynąją ydą, išsiuntė į Vilnių operacijai. Širdies operacija gerai pasisekė, bet nepavyko narkozė, vaikas susirgo cerebriniu paralyžiumi, išgyveno iki 24 metų. Tačiau širdį šildo daug sėkmingų istorijų, kai laiku nustačius ligas pavyko jas išgydyti.
Aurelija džiaugėsi, kad atranda laiko sau, pomėgiams. Mėgsta savo sode auginti gėles, ypač rožes, užsiima ir daržininkyste. Stengiasi gyventi sveikai, daug juda, vaikšto, kasdien daro mankštą, maudosi, labai mėgsta keliauti, yra aplankiusi nemažai pasaulio šalių. Kartu su vyru, kuris mėgdavo žvejoti prie ežerų, apvažiavo kone visą Lietuvą, kaimynines šalis.
Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur