Butkūnai – Šimonių seniūnijos ir parapijos kaimas. Buvęs bajorkaimis. Iš čia iki Šimonių – 3 kilometrai į šiaurės vakarus, o iki Kupiškio – 10 kilometrų į pietryčius. Per kaimą nuo plento į Uteną (važiuojant nuo Kupiškio reikia sukti į dešinę) eina žvyrkelis Kinderiai–Šimonys. Gaila, kad čia nėra jokios nuorodos į Butkūnus.
Prie kaimo prieina Girelės miškas, iš Butkūnų laukų išteka Pelyša. Gretimi kaimai: Dapšiai, Gaigaliai, Juodžiūnai, Kinderiai, Melaišiai, Tumasonys, Šimonėliai.
2011 metais Butkūnuose gyveno 15 žmonių. Šiuo metu kaimas dar gyvuoja, bet nuolatinių gyventojų sumažėję kone perpus.
Autorės nuotraukos
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Pas butkūnietį iki kaulų smegenų
Butkūnus aplankėme rugpjūčio pabaigoje. Tądien lyg tyčia beveik visą dieną pylė lietus. Reikėjo gaudyti akimirkas, palankias fotografuoti. Pirmiausia užsukome į Vytauto ir Bronės Andrijauskų kiemą.
Jų namai stovi ant kalniuko, kur anksčiau buvo Marijono Ševeljė valdos. Pasak Vytauto, ši šeima kolūkių laikais persikėlė gyventi į Vilnių, o čia namus apie 1966 metus pasistatė amžinatilsį jo uošviai Povilas ir Albina Petruliai iš gretimo Dapšių kaimo. Dar buvo likusi sena Ševeljė gryčiukė ir tvartas. Šalia namų sūnaus iniciatyva prieš dešimt metų Andrijauskai pasistatė šiuolaikišką pirtelę.
Vytautas čia gimęs ir užaugęs. Kaip pats sako, yra butkūnietis iki kaulų smegenų. Jo tėviškė visai netoli. Šiuo metu ten gyvena brolienė Rimanta Andrijauskienė. Brolis Alfonsas prieš kelerius metus mirė.
„Mano seneliai Jonas Andrijauskas ir Veronika Andrijauskienė (Breskutė). Senelis kilęs iš Vyžuonų Utenos r., o bobutė vietinė. Senelis buvo išvykęs į Ameriką. Ten dirbo metalo liejykloje. Grįžęs į Lietuvą Butkūnuose 1913 metais nusipirko žemės (20 dešimtinių iš Boreikų palivarko paveldėtojų, taip rašoma „Kupiškėnų enciklopedijoje“ – aut. past.) Aš esu jų sūnaus Antano sūnus. Užaugau Butkūnuose su broliais Kęstu, Broniumi ir Alfonsu, seserimis Regina, Luce, Palma. Kęstas gyvena Panevėžyje, Palma – Kupiškyje, o kitų jau nėra tarp gyvųjų“, – pasakojo Vytautas.
Vyras tvirtino, kad Butkūnai jam ir žmonai šiuo metu tarsi kolektyvinis sodas. Anksčiau jiedu gyveno Kupiškyje. Ten ir dabar tebeturi butą. Kai 1995 metais persikėlė į Butkūnus ūkininkauti, pardavė kolektyvinį sodą. Iš to ūkio dabar bėra tik daržiukas, dar laiko karvę, veršiuką. Kai leido, tai ir kiaules augino. Visa tai tik dėl savęs ir miestiečiams vaikams, anūkams kaimišku maistu pamaloninti.
Vytautas turi leidimą namuose gamintiems sūriams, sviestui parduoti turguje. Taigi jį beveik kiekvieną šeštadienį galima sutikti Kupiškyje.
„Daug metų dirbau Kupiškio kelių valdyboje vairuotoju, mechaniku. Esu baigęs tuometinį Vabalninko žemės ūkio technikumą. Teko ir grįžus iš armijos padirbėti tuometiniame Nociūnų tarybiniame ūkyje fermoje. Su Brone susituokėme 1975 metais. Užauginome dukrą Jovitą ir sūnų Aurelijų. Dukra pedagogė, sūnus inžinierius, kariškis. Abu vaikai yra baigę magistrantūros studijas. Turime dvi anūkes Aurėją ir Auksę. Visi jie gyvena Vilniuje. Dažnai mus aplanko“, – kalbėjo Vytautas.
Bronė pridūrė, kad ji kolūkyje, o vėliau Kupiškyje įvairiose įstaigose dirbo buhaltere. Jos mama kolūkio fermoje, kuri buvo netoli namų, melžė karves. Šiuo metu apleisti tos fermos pastatai tebestovi netoli kelio. Tėvas dirbo sandėlininku, apskaitininku. Šeimoje ji buvo vienintelis vaikas. Sugrįžti į kaimą privertė prasidėjęs jos ir vyro įstaigose etatų mažinimo vajus.
Artimiausi jų kaimynai buvo Kazimieras ir Liuda Breskai. Jie išsikėlė gyventi į Anykščius. Vėliau jų namus įsigijo Domžų šeima. Šiuo metu šią sodybą yra nusipirkę čia vasaroti atvažiuojantys panevėžiečiai.
„Nebedaug gyventojų šiuo metu Butkūnuose. Iš senųjų butkūniečių dar yra Stasė Mickevičienė (Strolytė). Su ja kartu gyvena anūkas. Dar palei kelią stovi buvusi Gižinsko sodyba. Ten dabar gyvena Masiuliai. Mirus Petrui Valalai, jo namuose šeimininkauja dukterėčia“, – vardijo Vytautas.
Paklaustas apie bendrus butkūniečių suėjimus, svarbesnes visam kaimui vietas pašnekovas sakė, kad jaunimo gegužinės vykdavusios ir jo tėvų sodybos kieme, ir pas Breskus. Dviračiais pasiekdavę gegužines Nociūnuose, Papiliuose, prie Puožo ežero ir net Viešintose.
Gegužines pamaldas (mojavas) rengdavo pas Kunčius, pas Breskus, pas Valalas. Ona Valalienė (Breskutė) buvo viena iš jų organizatorių.
Pieno surinkimo punktas buvo Babickų sodyboje. Jos dabar belikę tik pamatai, apsupti medžių. Tebėra ir senosios Butkūnų kapinės. Jose daug metų nebelaidojama. Pradinė mokykla veikė Strolės namuose.
Vieta, kur pailsi galva
Iš Andrijauskų patraukėme pas artimiausius jų kaimynus panevėžiečius vasarotojus.
Maloniai sutikusi pasikalbėti sodybos šeimininkė Jūratė Kavaliauskienė teigė, kad Butkūnuose nėra jos šeimos šaknų. Ši sodyba patraukė savo erdve.
„Ignalinos rajone turėjome mano senelių sodybą. Iš Panevėžio ten važinėti buvo toli. Taigi ta vieta atiteko mano sesei. Atsisakius sodybos, širdyje atsivėrė didžiulė skylė. Reikėjo ją užlopyti. Taigi pradėjome dairytis arčiau Panevėžio kaimo sodybos, kur tilptų kartu susiburti visa giminė, draugai. Šie namai tam pasirodė ideali vieta. Nereikia nė valandos iš Panevėžio atvažiuoti. Čia mes jau penkiolika metų. Atvažiuojame kiekvieną savaitgalį, atostogaujame. Tiesa, žiemą lankomės rečiau. Sodybą susitvarkėme taip, kad mums patiktų ir jauku būtų. Dideliais daržais neapsikrauname. Užtenka žolės pjovimo. Bet tai gera mankšta. Pajudėti sveika. Čia atvažiuoji, į kaliošus įsispiri ir visos mintys nurimsta, galva pailsi. Mus supa geri kaimynai. Esame maža Butkūnų bendruomenė. Žinau, kad pirmi šių namų šeimininkai pabėgo nuo išvežimo į Sibirą. Per naktį sugebėjo išsiardyti ir išsivežti klėtį. Būta, matyt, didžiulės klėties, jei vėliau iš jos namą pasistatė netoli Anykščių. Gyvenamasis namas statytas 1928 metais“, – kalbėjo pašnekovė.
J. Kavaliauskienė dirba kultūros srityje, rengia įvairius šios srities projektus. Vienas iš pastarojo meto projektų – dokumentinio filmo, skirto Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, kūrimas apie Panevėžio krašto menininką, skulptorių Juozą Zikarą, „Laisvės“ paminklo kūrėją.
Ji yra to filmo kūrybinės grupės narė. Šis filmas įtrauktas į kino festivalį ir bus rodomas Panevėžyje spalio 4 dieną.
Žingsniuojant iš Kavaliauskų kiemo galvoje sukosi mintis, kad netikėtai kaimo glūdumoje gali sutikti kultūros baruose triūsiančių žmonių, su kurių kūrybine veikla būtų gerai susipažinti ir kupiškėnams.
Stambių ūkininkų palikuonė
Butkūnuose negalėjome neužsukti pas seniausią šio kaimo gyventoją Stasę Mickevičienę (Strolytę). Moteris sakė tuoj švęsianti 93 metų sukaktį. Ji papasakojo, kad kartu su broliais Petru ir Ignu užaugo stambių ūkininkų Grigaliaus ir Onos Strolių šeimoje. Tėvai turėjo apie 60 hektarų žemės. Ją nusipirko grįžę iš Amerikos. Tėvai Amerikoje buvo gerai įsikūrę, turėjo namą. Jos abu broliai buvo gimę irgi ten. Petrui nepatiko Lietuvoje. Sulaukęs pilnametystės išvyko atgal. Tik neilgas buvo jo gyvenimas. Žuvo kare su japonais. Buvo Amerikos pilietis ir privalėjo eiti į kariuomenę.
Stasė su vyru ir tėvu buvo dešimčiai metų ištremta į Sibirą. Sugrįžę ne iškart atgavo savo namus. Kurį laiką glaudėsi pas kaimynus Mikalauskus. Jų jau nebėra. Kaip politinis kalinys lageryje kalėjo ir moters brolis Ignas, gyvenęs Klaipėdoje.
„Kai po metų susiruošėme važiuoti gyventi į Latviją, kolūkio pirmininkas neišleido ir sutiko, kad apsigyventume savo iki tremties buvusioje sodyboje. Užauginome dvi dukras Danutę ir Ritą. Danutė gyvena Molėtuose, o Rita dirba Anglijoje kartu su marčia. Aš gyvenu su anūku Dovydu, Ritos sūnumi, ir proanūke Adrija. Greitai ir mūsų užsienietės turi parvažiuoti“, – sakė pašnekovė.
Moteris apgailestavo, kad tikrų butkūniečių beveik nebeliko. Tik ji ir Andrijauskų Vytautas šakniniai. O kadaise būta čia 33 kiemų. Jos vyras irgi buvo iš Butkūnų, iš vienkiemio už miškelio, Žvėrinčiumi vadinamo.
„Gyvenimu negaliu skųstis. Dar po namus vaikštinėju. Į kiemą kaskart užsuka automobilinė parduotuvė. Jei ko stinga, anūkas parūpina“, – atsisveikinant džiaugėsi Stasė.
Sodyba, kur pilna avių
Paskutinė stotelė Butkūnuose buvo pas Rimantą Andrijauskienę. Iš toli akį patraukė nemažas pulkelis avių prie namų ir kieme. Senoji Andrijauskų sodyba išlaikiusi prieškario ūkininkų kiemams būdingą dvasią – didžiulis kluonas, aplink kurį spiečiasi ratu tvartas, klojimas, klėtis ir gyvenamasis namas. Tik beveik kiemo viduryje stūksantis pastatėlis vėliau čia atsiradęs. Rimantos vyras taip sumanė, kad kiemas neatrodytų toks didžiulis.
Rimanta papasakojo, kad vyro seneliai, Jonas ir Veronika Andrijauskai, čia namus pasistatė 1934 metais. Girdėjusi, kad prieš tai Andrijauskų dūminė gryčia buvo šalia kapelių. Pirmojo pasaulinio karo metais į ją pataikė sviedinys ir sunaikino. Senelis Jonas buvo išvykęs uždarbiauti į Ameriką. Kur tuo metu glaudėsi jo žmona Veronika su vaikais, negirdėjo pasakojant. Žinanti tik, kad Veronikos tėvų Breskų vienkiemis buvo prie Butkūnų girelės. Dabar ten tik laukai plyti. Taip pat dėl melioracijos buvo iškelti prie kapelių, visai netoli jų, kitoje kelio pusėje, buvę Valalos namai.
Naujoje Andrijauskų sodyboje viesulas buvo tvarto stogą nunešęs. Reikėjo jį vėl iš naujo uždėti. Senelis Jonas mirė 1936 metais. Jam buvo lemta neilgai pasidžiaugti naujais namais. Iš pasakojimų girdėjusi, kad po dobilų vežimo sušilęs išgėrė šalto šulinio vandens, apsirgo ir nebeatsikėlė.
Jo žmona Veronika liko našlė su penkiais vaikais – Antanu, Ona, Brone, Kazimieru ir Leonu. Tiesa, beveik visi vaikai buvo suaugę. Dukros buvo išpasogintos, ištekėjo ir paliko namus. Ūkininkavo šioje sodyboje Antanas ir Kazimieras, o jaunylį Levuką buvo nutarta leisti į mokslus. Jis baigė Ukmergės mokytojų seminariją ir vėliau Kupiškyje mokytojavo. Broliai jam buvo dviratį nupirkę.
Kai Kazimieras susirgo vidurių šiltine, tai Antanas brolį nuvežė gydytis į Panevėžį. Ilgainiui dvi šeimos nebenorėjo tvarkyti ūkio kartu. Kazimieras su šeima, kurioje augo dukros Danguolė ir Violeta bei sūnus Rimas, persikėlė į Linkiškių kaimą, į žmonos tėviškę.
Antanas turėjo septynis vaikus (juos jau buvo išvardijęs Vytautas – aut. past.).
Alfonsas, vienas iš jo sūnų, 1991 metais iš Kupiškio, kur gyveno ir dirbo, sugrįžo į tėviškę ūkininkauti. Pagal Valstiečio ūkio įstatymą dirbo 17 hektarų tėvų žemės. Vėliau tą žemę visi paveldėtojai pasidalijo.
„Iš pradžių Alfonsas vienas ūkininkavo. Aš tebedirbau Kupiškio pieninėje. Esu baigusi tuometinį Kalvarijos maisto pramonės technikumą. Darbavausi, kol tą įmonę uždarė. Šiuo metu laikau penkiasdešimt avių, karvę, vištų, kalakutų. Pastaruoju metu lapinas įsisuko, tai laikau paukščius uždarytus. Yra ir savo žemės, šiek tiek dar nuomoju. Tai pasisėju ir javų. Bendradarbiauju su kitais ūkininkais, kai reikia derlių sudoroti. Šienauti žentas padeda, dukra Kristina. Jie gyvena Kupiškyje ir mane beveik kasdien aplanko. Pradėjo remontuoti namą. Sūnus Artūras su šeima įsikūręs Byčiuose. Jis tolimųjų reisų vairuotojas. Turiu šešis anūkus – Vaivą, Aurimą, Gabrielę, Gretą, Karoliną ir Urtę, vieną proanūkį Justą.
Esu kaimo vaikas. Nuo mažens mačiau, kaip gyvuliai auginami. Reikėdavo mamai fermoje padėti. Nesigailiu, kad iš miesto į kaimą sugrįžau. Vyrui staiga (2015 metais) mirus, vienai būtų liūdna be jokio gyvuliuko. Nepaisant to, kad dukros šeima dažnai svečiuojasi. Avys – mano silpnybė. Kolūkiniais laikais tėvai porą avyčių laikydavo. Dar galiu paminėti, kad esu ne vietinė. Užaugau Juodeikėlių kaime, Skapiškio seniūnijoje, netoli Tatkonių“, – pasakojo apie savo šeimą ir save pašnekovė.
Istoriniai šaltiniai
Apie Butkūnus ir čia gyvenusią bajorų Breskų giminę daug įdomios istorinės informacijos yra surinkęs butkūnietis Robertas Breskus, gyvenantis Anykščiuose. Telefonu jis trumpai papasakojo, kad Bžeskių (Breskų) giminės atstovai yra dalyvavę Žalgirio mūšyje. Apie 1690 metus šios giminės žmonės atsirado Lietuvoje. Pirmiausia prie Troškūnų, Jurgiškio, vėliau ir Butkūnuose. Čia būta nemažai Bžeskių žemės. Butkūnai tuo metu buvo karvedžių centras, profesionalių karvedžių bajorkaimis. Breskų giminei buvo suteiktas riterio titulas, yra jų giminės herbas.
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Butkūnuose nuo seno buvo bajorkaimis, kurį sudarė keliolika atskirų palivarkų arba sodybų. 1559 metais lyginant Kinderių kaimo sienas minimos gretimos bajoro Bartošo Mikalojaičio valdos, vadintos Pelyšių (arba Butkūnų) dvaru, 1672 metais minimos bajorų Butkevičių valdos, kurios ribojosi su Dapšių ir Kinderių kaimų valakais.
XVIII a. pradžioje Butkūnuose minimi bajorai Jalovieckiai, Dlugoborskiai, 1770–1773 metais – Jurgis Boreika, Mykolas Jalovieckis, Jurgis Jalovieckis, Dominykas Bžeskis, Rapolas Bžeskis, Tadas Daukša, Juozapas Novickis, Juozapas Šveikauskis, Petras Rutkauskas.
XIX a. pab. kaime buvo 20 sodybų ir 164 gyventojai. 1930 metais Butkūnuose gyveno tik 3 bajorai, valdę po 25 ha žemės. XIX a. pab.–XX a. pr. senasis bajorkaimis sparčiai nyko.
Butkūnus į vienkiemius 1932 metais išskirstė matininkas Povilas Sirvydas. Žemė buvo išdalyta 34 savininkams. Kaimas turėjo savo kapelius ir žvyryną.
1942 metais kaime gyveno 44 šeimos ir 153 gyventojai. 1949 metų spalio 31 dieną Butkūnuose įkurtas kolūkis, kuris turėjo 513 ha žemės naudmenų.
1959 metais kaime buvo 34 namų ūkiai: Marijono Ševeljė, Kazio Sindiko, Stasio Martusevičiaus, Balio Domžos, Jono Vrubliausko, Antano Andrijausko, Kazio Andrijausko, Liongino Valalos, Povilo Baranausko, Vlado Breskaus, Petronėlės Čeknytės, Onos Sabaliauskienės, Julės Subatavičienės, Juozo Stuko, Kazio Šlapšio, Danutės Rasčiūtės, Vaclovo Mikalausko, Jurgio Labeikio, Stasio Breskaus, Broniaus Jukučio, Antano Vitkevičiaus, Juozo Keršulio, Anelės Pranckevičiūtės, Stasio Ginaito, Petro Strolios, Jono Černiaus, Alekso Mickevičiaus, Juozo Šerelio, Mikalinos Domžienės, Povilo Breskaus, Antano Černiaus, Elenos Čiutienės, Veros Vitkevičienės. Iš viso 112 gyventojų. Pradinė mokykla veikė nuo 1948 metų.
