„Kūrybiškumo genas“
Gediminą Motuzą-Matuzevičių pakalbinome tada, kai viešėjo Kupiškyje tėvo Boleslovo Motuzos-Matuzevičiaus tapybos parodos, skirtos dailininko 115-osioms gimimo metinėms, atidarymo proga Kupiškio etnografijos muziejuje.
Kalba sukosi apie gyvenimo kelio pasirinkimą, tėvus, vaikus, naujus sumanymus.
Aušros Jonušytės nuotrauka
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Kodėl pasirinkote geologiją? Augote meniškoje aplinkoje. Ar netraukė menas?
Menui reikia talento. Čia Dievas ką davė, tą davė. Aš nepasižymėjau išskirtiniais meniniais gabumais, bet buvau smalsus. Mėgau būti gamtoje, stebėti, kas ten dedasi. Bet prieš stojamuosius egzaminus į universitetą pasirinkimo spektras buvo nuo klasikinės filologijos iki fizikos, biologijos. Viskas man buvo įdomu. Bet pasirinkau geologiją, kadangi tai ne tik darbas, bet ir tam tikras gyvenimo būdas. Čia galėjau realizuoti ir savo pomėgį keliauti. Iš dalies ir dėl to pasirinkau šią specialybę. Dirbant šį darbą derėjo praktinė ir mokslinė veikla, nestigo mokslinių atradimų elemento, buvo svarbus ir naudingumo aspektas, nes tyrinėjau naudingas iškasenas.
Kiek vis dėlto Jums buvo iš pirmo žvilgsnio nematomos tėvų įtakos?
Atsimenu, kad tėvas mėgo keliauti. Gyvenome Naujojoje Vilnioje, tremtyje Lietuvoje, nes kaip buvusiam tremtiniui tėvui tuometinė valdžia neleido įsikurti Vilniuje.
Su tėvu žiemą slidinėdavome aplink Vilnių, miškuose. Tomis iškylomis jis nuo mažens mane užkrėtė. Tėvas mėgo maudytis upėse, ežeruose, būti gamtoje. Man buvo gera būti kartu su juo, bendrauti. Taigi, tėvas įskiepijo dėmesį gamtai ir kelionių pomėgį.
Mano mama Elga buvo filologė. Universitete studijavo rusų kalbą ir literatūrą. Baigusi studijas dirbo tuometinio Rusų dramos teatro literatūrinės dalies vedėja.
Pasižymėjo tarpkultūrine erudicija. Ji buvo latvė. Kai lageryje susipažino su tėvu, nemokėjo lietuviškai. Vėliau pramoko. Mane taip pat domina ir kultūra, ir poezija, ir literatūra įvairiais atžvilgiais. Galbūt tai paveldėta iš mamos.
Sakoma, kad anūkai būna labiau panašūs į savo senelius nei į tėvus. Ką įžvelgiate savo vaikuose? Kokiu profesiniu keliu jie eina?
Mano vaikai augo labai nevaržomi. Aš jiems parodžiau, kas man įdomu, ką aš turiu vertingo, ir keliones, ir pažinimą, ir kūrybą. Mano žmona keramikė tautodailininkė. Tai ir su jos veikla susipažino vaikai. Vėliau jie patys pasirinko, kas jiems įdomu, svarbu. Niekas jų nevertė būti tuo ar anuo. Visų jų skirtingos specialybės. Vienas sūnus mokytojas, kitas architektas, trečias yra, buvo geologas, bet paskui perėjo dirbti kaip amatininkas. Dukra archeologė, tarptautinio rango mokslininkė.
Kiekvienas mano vaikas savita asmenybė su savo kūrybiniais polėkiais, iniciatyvomis.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotrauka
Jūsų tėvas Lietuvoje buvo žinomas dailininkas. Kupiškėnai ypač jį gerbė. Ar sunku būti žinomo žmogaus sūnumi?
Tikrai kupiškėnai jį gerbė. Kviesdavo į visokius renginius. Pavyzdžiui, buvau su tėvu pakviestas į „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ spektaklio jubiliejinį renginį. Toks dėmesys buvo malonus. Šiaip tėvo žinomumas man nekliudė. Dažniau klausdavo, kodėl mano dviguba pavardė. Mat tėvas norėjo pavardę sutrumpinti ir sulietuvinti. Visgi oficialiuose dokumentuose jo pavardė yra viena. Tik man ir mano vaikams perduota dviguba pavardė.
Ar dažnai apsilankote Kupiškyje? Ar visi vaikai, anūkai žino, kur gyveno proseneliai?
Į Kupiškį kartkartėmis atvažiuojame per įvairius renginius. Vaikams parodžiau dar išlikusį mažą geltoną namelį Zuntėje, kur su tėvais gyveno jų senelis. Kupiškio kraštas mano atžaloms nesvetimas.
Esate minėjęs, kad sostinę išmainėte į kaimo ramybę. Kur įsikūrėte? Kokia dabar Jūsų kasdienybė?
Su žmona Virginija, tautodailininke keramike, gyvename Dzūkijoje, Varėnos rajone. Kartu esame penkiasdešimt metų. Žmona kilusi iš Pakruojo. Jos tėvas dirbo prie siauruko geležinkelio. Buvo viršininkas. Vėliau jų šeima persikėlė į Uteną.
Vilniaus bute gyvena sūnus Laimis. Kaime nenuobodžiauju. Čia irgi daug laiko praleidžiu prie kompiuterio. Užsiimu knygų leidyba, rašau straipsnius. Darbo nestinga. Turiu visokių sumanymų. Mėgstu ir gamtoje pavaikštinėti. Tai tokia ir kasdienybė.
Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur