Juras Eidukas Kupiškį neblogai pažįsta, nes čia jis lankėsi nuo pat vaikystės.
Nuotrauka iš asmeninio Juro Eiduko albumo
Kito žmogaus žvilgsnio reikia todėl, kad vietiniai savo miestą galėtų pamatyti kitomis akimis. Tai, ką pastebi ir pajaučia į Kupiškį trumpam užsukęs svečias, gali būti gaivus gurkšnis paskendusiems kasdienybėje žmonėms.
Audinga SATKŪNAITĖ
Pradėti nuo savo kiemo
Šį kartą apie Kupiškį ir ne tik apie jį pasikalbėjome su Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoju, Vadybos sprendimų centro partneriu Juru Eiduku, kuris paskutinį kartą Kupiškio krašte lankėsi prieš porą savaičių, kai su bendraminčiais buvo susirinkę į kūrybinę stovyklą. Šiuo metu šalia sostinės gyvenantis vyras yra kilęs iš Biržų, todėl Kupiškį jis visuomet žinojo, nes lankydavosi čia nuo pat vaikystės.
„Kupiškis man nėra nepažįstamas miestas, daug kartų čia lankiausi“, – sakė J. Eidukas, daug metų dirbęs Biržų rajone Ramongaliuose, o vėliau ir Panevėžyje.
Visokį Kupiškį matęs pašnekovas tvirtino, kad dabar jo vaizdas akivaizdžiai rodo, jog vietinei bendruomenei jų miestas rūpi ir kiekvienas pagal savo gebėjimus jį gražina.
Tai atspindi mieste stovinčios skulptūros ir gėlynai prie verandų.
Kol didžioji dauguma žmonių negaili kritikos strėlių provincijoms, J. Eidukas sakė, kad yra palankiau nusiteikęs mažų Lietuvos miestų atžvilgiu. Esą ir pats juose būdamas jaučiasi kur kas geriau, todėl netgi įsivaizduotų save įsikuriantį nedidelėje vietovėje.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
