UNDAROKAI (paskalbosykim)

Kristina VALYTĖ

Kas manį gerai pažįstat, įsitvėrkit, kad nenugriūtumat, kų pasakysiu, įsigeidžiau undaroko. Ir do striuko. Čia tau ne katas pypas!

Gyvėnimi unksčiau neraikėjo, o dabar užėjo toksai undaroko norėjimas, kad pasiusk. Visųlaik kėlnios, ar ti džinsinas, ar treninginas unt gumos, ar timpalas, ar bizdieliaus kėlnios, kėp baba sakydavo (gramatiškai – bridžiai, pločios kėlnios).

Nulakiau griūdama dropanų krautuvan, padavatų. Aik tu paklon, do ir laimingas pusvalundis! Visakas už pusį kainos, tik jimk, tik pirk! O tų undarokų tai visa ailia prikabinta.

Dui kožnų čiupinėtėn.

Ir tasai zgrabnas, žėminis, kėp ir vailoko medžiagos, ir tasai kitas toksai paboika, kėp ir odinis, ir do velvėtinis su guzikėliais. Gol bant dešims prisrinkau. Įlindau kabinon pasmėruotėn.

Tai kų jūs mislijat? Gol tik vienas tatiko, kur tumpos medžiaga. Kiti čiut kų užsisegė. Ar par juosmenį nesuveina, ar jėgu įsibročijai, tai par rūrų broška.

Atsisėsi unt krasalas ir ištrūks guzikas.

Matai, kėp žmogus savį įsivaizduoji, laibėsnį, strainėsnį, kėp apė savį geriau galvoji negu yrai. O zarkolas va tau ir parodžia teisybį. Neba šešiolikinas pigūra, atsimėrk, moteryt.

Pažįstamų Juzytį toj pačioj krautuvaj sustikau. To ir nėšės mėruotis glabį dropanų. Apsimauna undarokų, išeina iš po užuolaidos ir kad staipos, kad staipos.

Visa pėršvėčiama, leška gol kėp mono rėšėlis, ir par visų krautuvį tik klausia, ar mon tinka, ar tinka.

Tai aišku, kad tokiai laibai kų bapajimsi, ir tinka. „Grožų žmogų ir sniurglys puošia“, – pašposijo vienas žmogėlis.

Grįždama unt namus degalinaj sustojau gazuolio įsipiltėn.

Moteryta kasoj, kur dirba, pasiūla spurgytį. Sakau, tai kad dakui, ošei pati kėp spurgyta.

Draugei skumbinu toj, lūpa timpt timpt. Jy jau, kad mon nebūt tėp markotna, posekė pamokunčių posakų. Kėp ir tarp kitko.

Žinai, soko, gyvano kartų vorna. Ji apė savį tėp mislijo: koki ošei negraži, juoda, storu balsu krunkiu. Va, papūga – tai gražus paukštis. Kokios jos plūksnos grožios, koksai snopas ir koki iškalba!

O papūga sau viena mislijo tėp: koki ošei nelaiminga, va, kad būčiau kėp to vorna… Koki jinai mon zgrabna, juodos plūksnos, mėlynai blizga. Ir koki jy protinga! Mėdžio viršūnaj tupėčiau ir krunkčiau, rėkyčiau sau spakaina.

Unt golo draugė jokais soko: kad tėp nori, galiu atvažiovus svečiuos tavį apė gryčių bant dešims rotų pavaikytėn, gol sulaibėsi. Bat mas tavį myliam, koki tujei esi.

Praudų soko mono draugė, kad tik tiek badų žėmaj būt, tai gyvint būt labai lingvu ir gėra.

Velniai nemotį. Atvažiuok, brungiojyt, sakau, paskalbasma, sanai babuvom sustikį.