Kupiškio viešojoje bibliotekoje spalio 25 d. atidaryta fotografo Valdo Kopūsto personalinė fotografijos darbų paroda „Pažinti paveldą: kaltinių kryžių Kupiškio krašte beieškant“.
Autorius fotografijose atskleidžia unikalią Kupiškio krašto kultūrinio paveldo dalį – šimtamečius kaltinius kryžius, iš kurių sėmėsi įkvėpimo išsikėlęs tikslą savo rankomis nukalti kryžių-saulutę proseneliui Konstantinui Kopūstui.
Šiandien Valdo sukurta akmeninė stela ir kryžius stovi prie prosenelių kapo senosiose Viešintų kapinėse.
Nuotrauka iš asmeninio Valdo Kopūsto albumo
Jurga BANIONIENĖ
Simbolinis ženklas – kryžius
Kupiškio viešosios bibliotekos direktorius Algirdas Venckus pasidžiaugė, kad artėjant lapkričiui, Visų Šventųjų dienai, Vėlinėms, čia unikalią parodą pristato kraštietis, pripažintas fotografas V. Kopūstas.
Pirmiausia priminta, kad kryžiui teko nueiti ilgą kelią, kol Lietuva tapo šventu kryžių kraštu. Apie tai kalbėjo bibliotekininkas Minijus Pučėta.
Kryžius – tai archajiškas pasaulietiškas simbolis, aptinkamas įvairiose kultūrose ikicivilizaciniais laikais. Nuo pat žmonijos atsiradimo jis naudotas kaip kulto priemonė. Moksliškai pripažintos versijos kryžių interpretuoja kaip ugnies ženklą arba kaip astrologinį ženklą, skiriantį keturis metų laikus ir 12 Zodiako ženklų. Deja, nutiko taip, kad kryžius labiau žinomas kaip kankinančios mirties įrankis, kurį naudojo senovės persai, bet labiausiai tapo žinomas dėl romėniškos tradicijos, kur baudimas kryžiumi dažnai naudotas ir atbaidymo, pažeminimo tikslais.
Pagrindinis ikonografinis krikščionybės simbolis – tai kryžius, simbolizuojantis Jėzaus Kristaus kančios kelią.
Žinoma, kad kryžius lietuviai statė dar ikikrikščioniškais laikais. Manoma, kad pagoniškoje lietuvių kultūroje kryžius taip pat simbolizavo ugnį (perkūną ir žaibą) ir astronominių dangaus kūnų judėjimą.
Lietuvoje taip susiklostė, kad kryžių statymo tradicija tampriai susijusi su antkapinių krikštų, stelų statymu, norint paminėti mirusiuosius. Su krikščionišku kryžiumi lietuviai pirmą kartą susipažino IX–XII amžiuje, pirmųjų krikščioniškų misijų metu. Vėliau lietuviai su juo pažindinosi per Mindaugo krikštą. Kaip antkapis, norint pagerbti mirusius žmones, jų vėles, kryžius pradėtas statyti XV a. viduryje.
Bėgant laikui, šį simbolį senieji lietuvių liaudies meistrai išradingai puošdavo, naudodami įvairius liaudiškus, etninius ornamentus.
Ilgainiui, veikiant Romos katalikybės tradicijoms ir lietuvių liaudies tikėjimui, susiformavo unikalus reiškinys, atskiras tautodailės pošakis – Lietuvos kryždirbystė – unikali tradicinių amatų, liaudies kultūros, tam tikrų papročių ir apeigų sintezė.
„Kryždirbystė – ne vien tik kryžiaus nukalimas, tai ilgas procesas, kai randamas kalvis, sugalvojamas kryžiaus dizainas, vėliau eina jo pastatymas, prižiūrėjimas, apeigos. Tai kompleksiškas procesas. Ne veltui kryždirbystę 2001 m. UNESCO įrašė į Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Tai įstabus įvertinimas, tuo turime didžiuotis“, – kalbėjo M. Pučėta.
Plačiau skaitykite spalio 31 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF
Autorės nuotraukos