Kupiškio geležinkelio stotis gyvuoja pusantro šimto metų. Anksčiau čia virte virė gyvenimas, dundėdavo ir prekiniai, ir keleiviniai traukiniai.
Dabar šioje vietoje gana tylu. Prieškario metais statytas modernus Kupiškio geležinkelio stoties pastatas praeivius pasitinka beveik visais aklinai uždengtais langais, be jokios gyvybės.
Tebestovi stoties prieigose ir keli geležinkelininkams statyti namai. Jų gyventojai irgi labai pasikeitę, bet dar galima rasti ten žmonių, kurie visą gyvenimą buvo glaudžiai susiję su geležinkeliu.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Apie želdynus ir ožkas
Apsilankiau Stoties gatvėje pas buvusius geležinkelininkus Janiną ir Egidijų Gabriūnus. Jie įsikūrę pačiame seniausiame raudonų plytų name palei geležinkelį. Akį traukia tvarkinga aplinka su prižiūrimais gėlynais, daugiamečiais augalais, sodu, pievele.
Tad kalbą ir pradėjome nuo želdinių. Janina teigė, kad jie savanoriškai prižiūri visą namo aplinką iki griovio, nors tie plotai jiems ir nepriklauso.
„Būtų keista, jei reikėtų laukti, kad mano palangėje kažkas ateitų ir nupjautų žolę, nuravėtų. Iš pašalės malonės neprašome. Susitvarkome patys. Patirtas išlaidas ir vargą kompensuoja graži aplinka“, – kalbėjo moteris.
Ji papasakojo, kad namas, kuriame gyvena, statytas 1876 metais, netrukus, kai čia nutiestas geležinkelis. Gal jis senais laikais buvo pritaikytas sandėliui. Iš perdangų galima spręsti, kad šiame pastate iš pradžių buvo viena didelė patalpa. Pirmojo pasaulinio karo metais besitraukianti okupacinė vokiečių kariuomenė padegė geležinkelio stotį ir sandėlius. Matyt, vėliau atstačius vieną apdegusį sandėlį jo vietoje įrengti keturi butai geležinkelininkams. Šiandien nuolat gyvenama tik dviejuose butuose.
„Tik pusė šio namo originali. Gale nebuvo verandos. Matyt, ir langai pakeisti, čerpių stogas. Kai sukūriau šeimą, gimė vaikai. Reikėjo didesnio gyvenamojo ploto. Tai su tuometinio rajono architekto leidimu namą savo pusėje pailginau penkis metrus ir pasistačiau priestatą. Senoji namo dalis karštą vasarą būna vėsi, nes čia labai storos sienos, o priestatas greitai įšyla. Tik žiemą daug sunkiau prišildyti storasienę namo dalį“, – papildė žmonos pasakojimą vyras.
Janina sakė, kad anksčiau dauguma geležinkelininkų šeimų gyveno ūkiškai. Laikė karvę, paršelių, paukščių, sodindavo daržus. Jų pievos tęsėsi iki pat viaduko. Palei geležinkelį buvo pristatyta tvartelių, visokių pašiūrių, pašiūrėlių, pritaikytų ūkio reikalams.
„Mes irgi laikėme paršiukus, vištas, veršelius. Uošviai duodavo per vasarą karvę pasiganyti. Antai už nupenėtą jautuką buvo galima gauti iki 600 rublių. Tai šeimai būdavo didelė finansinė paspirtis, nes anuomet pagrindinis mano kaip geležinkelio kelio meistro atlyginimas tebūdavo 130 rublių. Pamenu, kad gavęs algą, nusipirkau dviratį kone už pusę algos, bet netrukus jį iš manęs pavogė“, – prisiminė Egidijus.
Dabar ūkiško gyvenimo pėdsakai palei geležinkelį visiškai sunykę. Akis tik užkliuvo už besiganančios baltos ožkytės kitoje geležinkelio pusėje. Pasak Janinos, ten sodyboje gyvenantys žmonės laiko ožkas.
„Mes abu kaimo vaikai. Tai patiko gyventi Kupiškio pakraštyje prie geležinkelio, arčiau gamtos. Čia augti buvo gerai ir mūsų sūnums Tomui ir Tadui. Niekada nenorėjome kraustytis į daugiabutį namą mieste“, – tvirtino pašnekovė.
Gabriūnai buvo pripratę ir prie traukinių eismo. Nuolatinis traukinių ratų bildėjimas netrukdė nei jiems, nei vaikams miegoti. Tik dabar, kai pro šalį labai retai pradunda traukinys, jo garsą pajunta aštriau ir puola prie lango žiūrėti, kaip į stebuklą.
Plačiau skaitykite rugpjūčio 16 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF
Kupiškėnas | 2024-08-24
|
Gyvavo Geležinkėlio stotis 150 metų, bet atėjo Skuodis su Gabriuku, ir viskas pasibaigė… Geriausi linkėjimai p. Janinai ir gerb. Egidijui.
Šiaip | 2024-08-19
|
Linkėjimai klasiokui Egidijui