TAI BANT ŠVINTA! (paskalbosykim)

Kristina VALYTĖ

Sanai babuvo mėstėly mūsų koksai pasbuvimas. Pamočius skelbimų prė krautuvas, kad apsidžiaugiau, sakau, raikia nukėblyt, vis šioksai toksai prasbezdėjimas.

Ir nieko ti negalatum pasakytėn, kad labai glauni švinta.

Paprasta kaimo švinta. Kėp visadu, su saviveiklinykų koncėrtu, kur daininykai vietom pataikė, o vietom ir nelabai. Kur mikropono garsas vidury dainos prapuolo ir atsirodo tik unt kitos dainos pobaigų.

Kur sėniai kitoj pusaj kultūrkės tiek prisgėra, kad patraukė unt dainovimo, ir savo rėkimu vietom pėrrėkė garso aparatūrų. Kur sutamus užudegė organizatoriai laužų, bat atoraižos, iš vokaro povarstos, buvo tėp sulytos, kad nėdegė, tik smilko ir bant kiek šnypšta. Kur tuntas zėkių ir mergiūkščių, vienas par kitų badūkdami no kolno ridanos, taryčios do vienas nurėdėjimas, ir galva nutrūks.

Bat kiek žmonių, kad jūs matytumat, buvo sulakį! Kėp koksai bičių spiečius. Ir seni, ir jauni, ir su mažais vaikėliais unt runkų, šeimom atajį. O priskalbajau, o prisijokiau ir prismojavau! Sanai tėp linksma babuvo. Šokau, kol no kojų nupuoliau, kėp koki mėsina višta.

O prisvolgiau, nėt šonai išsirita! Gaspadinytas vira bulbienį ir visiem bliūdėlios dalino. Kotilas buvo didžiausias, galatum vaikus mazgotėn, bat tiek liaudės buvo, kad kėpmat išpilsta.

Do ir lotėrija ba pralaimėjimo buvo, kur dujei aurus sumoki, numerėlį trauki ir laimi prizų. Ne tėp sau kokių titį laimėjau, o do neblogas darbinas pirštinas. Prė ūkės prasvars.

Dvylikė atajo, ir tai do niekas nesiskirsta, parkūnai žino, kadu baparajau namo. O pėvala buvo tėp išminta, kad seniūnijai gėrų nedėlių toj vietoj pjaut žolas neraiks.

Baidama namo žmogėlį, unt okmenio basėdintį, sustikau. Vienas sau burbėjo panosaj, bat ir ošei girdėjau: „Renginys, renginys… Kas ti kų nurengė ir kas ti kų apirengė?“ Va tėp va pilosopovo, bat ošei atsokymo jom neturėjau, tai ir nuvėjau tolyn.

Taryčios, vos tik namo parajau, atsiguliau, akis sumėrkiau, girdžias pin pin pinnn toksai trinkimas, kėp su šaukštu par bliūdų kas šertų.

Akurat, kaimynas pinkiom ryto atsikėlįs no vyšnios špokus baido. Bat bėsom pilvo nekutana toksai trinkimas. Viršūnaj balikį tik kauliukai unt kotėlių, toj ir opačių išlas.

Vėl akis užmėrkiu – kas čia do parkūnai?! Žinuta par peisbukų suūksėjo.

Kažkoksai nusmuktkelnys parošė, musėt sublūdo: gol nori prė jūros?

Koksai klausimas, toksai ir atsokymas: myžt nenoriu, plaukt nemoku, kojos švorios – ko mon ti tiek kėlio su tau grūstis?