KUPIŠKIS, KAI OŽKŲ GATVĖ BUVO SVARBESNĖ IR SUKOSI PENKIŲ MALŪNŲ SPARNAI

Kiekvieno miesto širdis ir pasididžiavimas yra senamiestis bei kiti tolimą jo praeitį, svarbius įvykius menantys paveldo objektai.

Ar Kupiškis turi senamiestį? Kur buvo miesto pradžių pradžia? Kaip ši vieta keitėsi istorijos tėkmėje? Ar liko Kupiškyje Rusijos imperijos laikų ir I pasaulinio karo pėdsakų?

Į šiuos klausimus atsakymų ieškojome įvairiuose istoriniuose šaltiniuose, istorikų įžvalgose ir pasidairydami po šių dienų Kupiškį.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Iš kur nuvingiavo gatvių labirintas

Istorijos šaltiniai byloja, kad apie XIV a. formavosi gyvenvietės dabartinėje Kupiškio miesto teritorijoje. Nuo Vilniaus (per Giedraičius, Alantą, Anykščius, Biržus) į Rygą kelio gyvenvietės teritorijoje šakojosi kelias į karališkąjį dvarą, greičiausiai atsiradusį XV a. prie Juodupės upelio, už 2,5 kilometrų į šiaurę nuo Kupiškio. Ties tų kelių sankryža susiformavo turgaus aikštė – miestelio urbanistinis centras.

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ kraštietis istorikas Alvydas Totoris yra išsamiai aprašęs, kaip keitėsi Kupiškis ir jo gyventojai ankstyvuoju ir vėlesniais savo gyvavimo etapais.

Iš šio istoriko surinktų duomenų matyti, kad Kupiškio miestas pradėjo formuotis aplink turgaus aikštę. Čia nuo senų laikų atsirado pirmosios gatvelės, kuriose pradėjo kurtis pirmieji miesto gyventojai. Tų gatvių branduolys – 6–9 gatvės – išliko ilgą laiką nepakitęs.

A. Totoris „Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašo, kad 1844 metais Kupiškyje minimi 973 katalikai, o gyventojų iš viso buvo 1950.

Po 1842–1843 metų liustracijos buvo sudarytas detalus Kupiškio planas. Tai seniausias iš iki šiol žinomų miestelio planų.

1845 metais Kupiškyje buvo 9 gatvės ir Turgaus bei Sinagogos aikštė.

Ožkų gatvėje buvo 12 valstiečių sodybų, Karališkojoje gatvėje – 15 valstiečių ir 23 žydų sodybos, Palėvenės gatvėje – 9 valstiečių ir 4 žydų sodybos, Skaugalių gatvėje – 17 valstiečių ir 3 atsarginiai sklypai bei 8 žydų sodybos, Anykščių gatvėje – 12 valstiečių sodybų, 3 atsarginiai sklypai ir 6 žydų sodybos, Budrionių gatvėje – 14 valstiečių sodybų ir 3 atsarginiai sklypai, Svėdasų gatvėje – 25 valstiečių sodybos, 2 atsarginiai sklypai ir 5 atitarnavusių kareivių sklypai, Dvaro g. – 21 žydų sodyba, Malūnų g. – 3 valstiečių sodybos ir 8 žydų sodybos, Turgaus aikštėje – 26 žydų sodybos. Sinagogos aikštėje buvo trys žydų sinagogos.

Tuo metu pirmą kartą buvo paminėta Malūnų gatvė, kuri buvo Ožkų gatvės tęsinys ir ėjo iki Lėvens užtvankos. Anykščių gatvėje, už Kupos, jau irgi buvo 9 sodybos. Ten buvo įsikūrusios senosios žydų kapinės, o naujosios jau buvo įsteigtos į rytus nuo šių kapinių.

Tuo laikotarpiu Kupiškyje buvo dvi karčemos su užvažiuojamaisiais kiemais – Turgaus aikštėje ir Zuntėje, Kupiškio priemiestyje.

Iš 1866 metais sudaryto Kupiškio miesto plano, pasak A. Totorio, matyti, kad po 1843 metų miesto plotas padidėjo, šiek tiek pakito gatvių tinklas.

Tikriausiai tai lėmė 1838 metų gaisras. Išnyko senoji Budrionių gatvė, o į pietus nuo jos išvesta nauja, dabartinė Vilniaus gatvė. Greta atsirado naujas skersgatvis, dabartinė Šimtmečio gatvė. Vakarinėje miesto dalyje susiformavo nauja skersinė gatvė, jungusi Palėvenės ir Skausgalių gatves.

1868 metais išplėstos kapinės. Iš 1869 metais sudaryto detalaus miesto plano matyti, kad centrinė miesto dalis priklausė žydams, o likusi dalis valstiečiams ir kampininkams.

Miesto raidą pristabdė 1876 metų birželio 28 dieną kilęs didysis Kupiškio gaisras. Sudegė 265 namai. Nuostoliai siekė 1,5 milijonus rublių. Liko tik bažnyčia ir 4 valstiečių sodybos už Kupos. Kupiškio žydai savo namus atstatė iki tų pačių metų pabaigos, o kiti gyventojai kūrėsi toliau nuo centro.

Gatvių ryšys su dabartimi

Kalbintas A. Totoris sakė, kad tikslaus Kupiškio miesto plano nėra. To meto planuose buvo nurodytas dažniausiai tik gatvių ilgis.

Buvo labai įdomu sužinoti, kurios gatvės išliko iki šių dienų, kaip keitėsi jų pavadinimai. Pasak A. Totorio, Turgaus aikštė, dabar pavadinta architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vardu, vadinosi ir Rinkos aikšte, o sovietmečiu – Tarybų aikšte. Ji, be abejo, yra Kupiškio širdis, svarbiausia vieta. Miestas iš čia plėtėsi į visas puses.

Skausgalių gatvė – tai dabartinė S. Dariaus ir S. Girėno g. Ja važiuojant per Kupos tiltą Smilgių, Byčių kaimų link buvo galima pasiekti Subačių.

Didžioji gatvė (dabar dalis Gedimino g.) buvo seniausia Kupiškyje. Ji nuo Turgaus aikštės ėjo Pajuodupės dvaro link, kai dar nebuvo pastatyta ir bažnyčia.

Vaistinės gatvė – tai dabartinė Maironio gatvė. Istoriko nuomone, jau nuo seno, matyt, buvo ir dabartinė Ugniagesių gatvė. Ja buvo labai patogu nuo Turgaus aikštės pasiekti Karališkąją (dabartinė Alyvų g.) ir Ožkų (dabartinė P. Matulionio g.) gatvę, kuriomis ėjo karališkasis kelias į Rygą.

Gal tą gatvelę to meto miesto plano sudarytojai pamiršo įtraukti, gal ji neturėjo pavadinimo. Nežinia.

Ožkų gatvė karališko kelio atkarpoje buvo svarbesnė už Karališkąją gatvę, nors keliauta Biržų, Rygos link ir šia gatve.

Svėdasų gatvė – tai dabartinė Vytauto gatvė. Anykščių gatvė (dabar dalis Gedimino g.) ėjo nuo Turgaus aikštės iki tilto per Kupą.

Kai buvo nutiestas geležinkelis, už Kupos tos gatvės tęsinys buvo pavadintas Stoties gatve (dabar dalis Gedimino g.) ir ta gatvė vedė iki geležinkelio. Tebėra ir sutrumpėjusi Stoties gatvė.

„Dabartinė Gedimino gatvė, sujungus buvusias mažesnes gatvių atkarpas, skirtingais pavadinimais, Kupiškyje atsirado apie 1920 ar 1921 metus.

Tai įrodančių dokumentų nepavyko rasti. Centriniame istorijos archyve nėra daug miesto valsčiaus dokumentų.

Tarp jų apie gatvių pavadinimų keitimą irgi beveik nėra jokios informacijos.

Galima tik spėlioti, pavyzdžiui, kad Skausgalių gatvė, vėliau pavadinta Kauno gatve, o 1933 metais tas pavadinimas buvo pakeistas į S. Dariaus ir S. Girėno gatvę, norint pagerbti šiuos lakūnus, perskridusius Atlantą. Maironio gatvė galėjo atsirasti irgi ta pačia intencija po poeto Maironio mirties.

Įdomu, kad Gedimino gatvė savo pavadinimą išsaugojo ir sovietmečiu. Senieji tarpukario gatvių pavadinimai Kupiškyje imti keisti 1950 metais, kai atsirado Kupiškio rajonas. Tuo metu nebeliko, pvz., Vilniaus, Vytauto gatvių pavadinimų. Gedimino gatvės pavadinimo niekas nejudino. Matyt, tam įtakos turėjo ir Vilniuje tokiu pat pavadinimu išlikęs Gedimino kalnas“, – išsakė savo įžvalgas pašnekovas.

Caro laikų ir I pasaulinio karo pėdsakai

A. Totoris „Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašo, kad XIX a. pradžioje, carinės Rusijos valdžios laikais, Kupiškyje buvo pastatyta akmens mūro bažnyčios varpinė (1819 metais). Deja, ji iki šių dienų neišliko. Jos varpai buvo perkelti į pastatytos naujos bažnyčios varpinę.

Netrukus iškilo ir akmens mūro parapijinės mokyklos pastatas (1823 metais). Dabar tame pastate įsikūręs Kupiškio etnografijos muziejus. Apie 1846 metus dar vienas toks pastatas iškilo prie Turgaus aikštės – tai Hanzos pirklių linų sandėlis.

Kupiškio ekonominė raida paspartėjo nutiesus 1873 metais Radviliškio–Daugpilio geležinkelio liniją. Tapo patogiau gabenti žemės ūkio produkciją.
1879 metais Kupiškyje veikė paštas, o 1892 metais – telegrafas.

1888 metais Kupiškyje buvo 3200 gyventojų. 1890 metais pastatyta žydų pirtis. 1891 metais veikė 70 krautuvių, turgus ketvirtadieniais, per šventes vyko prekymečiai. Buvo vandens ir 2 vėjiniai malūnai, pirmas iš lauko akmenų sumūrytas 1880 metais.

1895 metais iš Pajuodupės į Kupiškį perkelta valsčiaus valdybos būstinė.

1900 metais pradėta statyti nauja erdvi neogotikinė mūrinė Kupiškio bažnyčia, išlikusi iki šių dienų. Statybos užtruko iki 1914 metų. Vietomis ištrupėjusios bažnyčios mūro plytos byloja apie praūžusius karus.

Remiantis istorijos šaltiniais, 1915 m. rugpjūčio 27 d. rusų artilerijai apšaudant vokiečių užimtą miestą, 7 sviediniai pataikė į bažnyčią ir pramušė sieną, apgadino skliautus, varpinę. Vokiečiai bažnyčioje įkūrė karo ligoninę, žuvusius ir nuo žaizdų mirusius ėmė laidoti prie šventoriaus įrengtose kapinėse. Vokiečiai niokojo bažnyčią: ardė ir kūreno grindis, vargonus, altorius.

Iš 1900 metų plano matyti, kad Kupiškio teritorija buvo padidėjusi. Susiformavusios dabartinės Kalnelio, Sinagogos, Pakalnės, Knygnečių gatvės, nors ir menkai užstatytos.

1905 metais Kupiškyje veikė 5 vėjiniai ir 1 vandens malūnai, kelios vilnų karšyklos, buvo 3910 gyventojų. 1906 metais išgrįsta Stoties gatvė, o Turgaus aikštė ir kitos gatvės liko negrįstos.

Vis nedavė ramybės klausimas, kur vis dėlto buvo tas Kupiškio vandens malūnas. Šiuo metu Kupiškyje yra išlikę trys malūnai.

A. Totoris paaiškino, kad vandens malūno būta ties ta vieta, kur dabar yra vadinamasis Zuntės tiltas per Lėvenį.

„Ten pylimas buvo supiltas ne dėl tilto, o dėl Lėvens užtvankos, kur buvo pastatytas vandens malūnas. Buvo užtvenkta ir Akmenytės dalis. Tas malūnas ten stovėjo gal 200 metų iki 1914 metų, I pasaulinio karo laikų.

Kodėl jis buvo nugriautas, sunku pasakyti. Gal reikėjo tilto per Lėvenį, gal nebesugebėjo konkuruoti su Chonelio Šmidto vėjo malūnu Kupiškyje. Šis malūnas, jo žiniomis, buvo, ko gero, seniausias. Dar stovėjo keli mediniai vėjo malūnai. Vienas buvo ten, kur dabar Gedimino gatvėje yra Kupiškio policijos komisariato pastatas. Kitas, spėjama, buvo greta Juozo Vanago vėjo malūno, dabartinėje Malūnų gatvėje. Penktas buvo Kazimiero Bočiulio akmeninis malūnas, dabartinėje Atgimimo gatvėje“, – pasakojo istorikas.

Iš senų laikų, pasak jo, išlikęs anuomet didžiausios Kupiškyje Kenigšteterio vaistinės pastatas (dabartinėje Maironio gatvėje šis pastatas ir jo kieme buvęs linų sandėlio pastatas priklauso UAB „Dailista“, pastatai restauruoti, – aut. past.). Vaistininko padėjėju ten dirbo seserų Glemžaičių tėvas. Kupiškyje dar yra tuos senuosius laikus menantis Glemžų namas. Galima dar rasti ir daugiau medinių namų, statytų prieš I pasaulinį karą.

„Tame pastate vaikystėje ir man teko lankytis. Pamenu, kad įėjus iškart buvo tokie statūs laiptai į antrą aukštą, kur buvo vaistinė.

Dar prisimenu, kad viena iš seserų Glemžaičių yra rašiusi, kad valdžia tą raudonų plytų pastatą dabartinėje Gedimino gatvėje (dabar čia veikia gėlių salonas, – aut. past.) pirko iš vieno to meto Kupiškio gydytojo valsčiaus administracijos reikmėms. Tas, man labai gražus, pastatas irgi mena caro ir I pasaulinio karo laikus. Reikėtų jį išlaikyti, neleisti sunykti“, – pakomentavo A. Totoris.