Šio komentaro pretekstas yra po truputį istorine tampanti įtampa tarp XX amžiaus paskutinio dešimtmečio Lietuvos kaimo realijų ir kintančios šiandienos padėties. Dar prieš du dešimtmečius kaimas ir intelektas buvo, su retomis išimtimis, oksimoronas – nesutaikomų priešybių junginys. Tuometiniame kaime kur kas rečiau nei tarpukario Lietuvoje buvo randami žmonės, kurie būtų išsilavinę, nepraradę žvilgsnio pločio ir gylio, įgyjamo ne vien praktine veikla, bet ir teoriniu, filosofiniu mąstymu. Šiandien į Lietuvos kaimus nuolat atvyksta žmonės, kurie po truputį parduoda tai, ką buvo įgiję sostinėje ar kituose didesniuose miestuose, ir persikelia gyventi ten, kur juos supa sveika aplinka ir gyvenimas tampa vis labiau komfortiškas. Paradoksas toks, kad kaimas, anksčiau sietas su daugybe buitinių nepatogumų, šiandien yra galimybė gyventi daug kokybiškiau nei mieste. Antra vertus, atsikeliantieji į kaimą tikrai nėra tokie uždari ir niekur nekeliaujantys žmonės, todėl kažin, ar po kelių dešimtmečių po šalies kaimus važinėsiantys etnografai galės rasti tokį žmogaus tipą, apie kurį kraštotyrininkai sutartinai kalbėdavo prieš kelis dešimtmečius: seną kaimo išminčių, kurio palaužti negali beveik niekas, nes jis žino savąją tiesą ir turi tvirtus įsitikinimus. Šiandien gyvenimas pasikeitė taip, kad ir žmonių vieta, ir jų požiūriai, vertybės, įsitikinimai – daug lankstesni. Atrodo, kad skirtumo tarp miesto ir kaimo žmonių, kaip tipinės skirties, kaip teigia profesorius Liudas Mažylis, iš tiesų nebeliks.
Amerikos lietuvių poetas, filmų kūrėjas Jonas Mekas po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais ėmė rašyti trumpus esė tekstus į periodinį leidinį „Valstiečių laikraštis“. Kai draugai menininko klausdavo, kodėl jis pasirinko ne Vilniui, Kaunui ar kitam didesniam Lietuvos miestui skirtą laikraštį, o kaimo žmogaus skaitomą leidinį, atsakymas būdavo labai paprastas: „Aš vis dar tikiu, kad Lietuvoje tebegyvas tarpukario ūkininkas, kuriam viskas įdomu, jis smalsus ir atviras pasauliui.“ Iš J. Meko publikacijų „Valstiečių laikraštyje“ vėliau sudaryta ir išleista knyga „Laiškai iš Niekur“.
Nors šiandien Lietuvos kaime tiesiogiai mažai kas prisimena senąjį ūkininko tipą, nes daugelis tarpukariu gyvenusiųjų jau iškeliavo į Anapilį, dabartiniai ūkininkai yra svarbūs kaip tie, kurie gali sukurti sovietiniais laikais prievarta nukirstos tradicijos tąsą – gerosios tradicijos tebėra gyvos palikusių mus senelių pasakojimų atmintyje. Sovietiniais laikais ir iškart po nepriklausomybės atgavimo kaimas, paveiktas okupacijos, buvo vieta, kuri priešinga sostinei. Tai, kiek dabartiniai kaimo žmonės turės kompleksų nežalojamos savivertės, bus geras rodiklis, pagal kurį bus galima spręsti, kiek dar tebesame posovietiniai ir kiek laisvi piliečiai.
Po mėnesio kito daugelis abiturientų rinksis studijas viename ar kitame universitete Lietuvoje arba svetur. Nepaisant to, kad retas kuris iš jaunuolių sąmoningai bus supratęs, kad gimtąjį vienkiemį, kaimą ar mažą miestą palieka ne tam, kad įgytų kompetencijos ir vėliau lenktų nugarą prieš ideologinę, rinkos ar dar kokią galią, o tam, kad grįžtų į gimtąją vietą ir prasmingai čia darbuotųsi, nemaža jų dalis vis dėlto grįš, nes tiesiog esama žmonių tipo, kuriam būdingas itin glaudus dvasinis ir fizinis ryšys su gimtine. Vėlgi nepaisant to, kad išgirdę mintį apie grįžimą, abiturientai dabar neretai pasakytų, kad gimtajame kaime tiesiog nieko nėra, o kažkur už horizonto yra visas kupinas pasaulis, dalis iš jų supras, kad pasaulis yra neaprėpiamas, o mažas gimtinės pasaulis tik smulkesniu mastu kartoja didžiojo pasaulio struktūras, formas ir prasmes. Vėliau grįšiantys dabartiniai moksleiviai bus supratę, kad tą turinį, kuris prieštarautų teiginiui „čia nieko nėra“, jie privalo sukurti patys savo galva ir rankomis.
Vis dėlto, kad ir kaip keistųsi politinė, socialinė, kultūrinė žmonių bendravimo sankloda, mūsų protėvių gyvenimai, kuriami aplink pasaulio centrą – medį – išlieka reikšmingi ir niekur nedingsta nei dėl buvusios okupacijos, nei dėl globalizacijos. Būtent senasis gebėjimas sukurti gatvinio tipo „kaimą“ su visais geraisiais provincinio gyvenimo ženklais didmiestyje arba galėjimas tęsti senelių ir tėvų pradėtą darbą tikrame kaime dar byloja ir bylos ne vien apie lietuvių, bet ir apie kitų tautų žmonių kuriamąją potenciją, be kurios pasaulis mirtų per pusę šimtmečio. Nes inteligentija – tai ne knygų kolekcininkai (tokia nuostata formuota sovietiniais laikais) ir ne gražiau apsirengusieji, o tie, kurie kuria savąjį prasmingą gyvenimą ir yra nuoširdžiai neabejingi bendram gėriui.
