KAIP VIENIJOSI TREMTINIAI

LIETUVOS PERSITVARKYMO SĄJŪDŽIO KRONIKA

1988 metų lapkričio 20 d. – „Tremtinio“ klubo Kupiškio skyriaus steigiamasis susirinkimas (Kupiškio viešosios bibliotekos salėje). Išrenkamas klubo pirmininkas – Algimantas Ridikas ir 10 narių taryba. Sekretorė – Danutė Baronienė.

Pirmas oficialiai nedraustas vasario 16 d. Valstybės atkūrimo dienos paminėjimas 1989 metais.

Vyko mitingas Kupiškio kraštotyros muziejaus (dabar Kupiškio etnografijos muziejus) kiemelyje, kur savanoris Juozas Kisielius pasodino ąžuoliuką (sėkmingai prigijo). Iš čia kupiškėnai žygiavo prie paminklo žuvusiems savanoriams.

Šventė baigėsi tautiniu vakaru kultūros namuose.

Pagal Linos Matiukaitės parengtą inf.

Sąjūdžio idėjos po steigiamojo šios organizacijos suvažiavimo, vykusio 1988 metų spalio 22–23 dieną Vilniuje, Lietuvoje toliau plito žaibišku greičiu. Kūrėsi naujos visuomeninės organizacijos. Tauta išlaisvėjo ir nebebijojo viešai deklaruoti savo pažiūrų, kelti reikalavimų anuometinei valdžiai.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą buvo numatyta steigti 1988 metų rugpjūčio 26 dieną vykusiame pirmame buvusių politinių kalinių ir tremtinių, asmenų, nukentėjusių nuo stalinizmo represijų, suvažiavime Kaune.

Čia diskutuota dėl šios organizacijos pavadinimo. Patvirtintas klubo „Tremtinys“ pavadinimas, priimti jo įstatai.

Pirmu šios organizacijos vadovu tapo sąjūdietis Audrius Butkevičius, prezidentu – ilgametis politinis kalinys Balys Gajauskas.

„Tremtinio“ klubai pradėjo kurtis visoje Lietuvoje, neaplenkė ir Kupiškio.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kas fiksuota metraštyje

Kupiškyje steigiamasis „Tremtinio“ klubo susirinkimas įvyko 1988 metų lapkričio 20 dieną Kupiškio viešosios bibliotekos salėje.

Šios organizacijos istorijos metraštį, saugomą Kupiškio viešosios bibliotekos fonduose, yra parengusi Danutė Baronienė, buvusi šios bibliotekos darbuotoja, „Tremtinio“ klubo sekretorė.

Remiantis jos pateikta informacija, steigiamajame rajono „Tremtinio“ klubo susirinkime dalyvavo per 100 žmonių. Sąjūdietis, gimęs tremtyje, Algimantas Ridikas papasakojo apie Kaune vykusį steigiamąjį „Tremtinio“ klubo suvažiavimą, jo nutarimus, kokie tikslai ir uždaviniai keliami šiai organizacijai, kas gali būti jos nariai. Į „Tremtinio“ klubo Kupiškio skyriaus tarybą buvo pasiūlyti A. Ridikas, D. Baronienė, V. Kazlauskas, L. Perekšlis, R. Pakarklienė.

Numatyti trys veiklos barai. Tai literatūrinė-istorinė kryptis (atsak. D. Baronienė ir V. Kazlauskas), kuri kuruos tremtinių prisiminimų anketavimą ir publikavimą, tremtinių palaikų pervežimą, tremties vietovių lankymą, nuotraukų archyvo tvarkymą, laikraščio „Tremtinys“ ir knygų apie tremtį platinimą.

Juridinė konsultacija (atsak. A. Ridikas) – pagalbos gaunant reabilitacijos pažymas ir turto grąžinimo išmokas teikimas, sąrašų sudarymas, tremtinių konsultavimas teisiniais klausimais, pasikviečiant teisininkus.

Narių savitarpio bendravimas (atsak. R. Pakarklienė) – susirinkimų organizavimas, vakaronės, saviveikla, medicininė pagalba.

Netrukus įsikūrė tremtinių klubai Antašavoje, Skapiškyje, Subačiuje, Šepetoje ir kitose rajono vietose.

1989 metų vasario 18 dieną vykusiame susirinkime Kupiškio kultūros namuose dalyvavo per 400 žmonių. Viena delegacija turėjo net savo vėliavą su užrašu „Srednia 1948–1952 m.“

Kupiškio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas M. Gudonis ir Finansų skyriaus vadovas A. Balčiauskas pristatė valdžios išleistus nutarimus dėl išmokų mokėjimo tremtiniams ir politiniams kaliniams. Skambėjo dainos „Leiskit į Tėvynę“, „Kur tas dulkėtas traukinys“.

1989 metų kovo 18 dienos susirinkime dalyvavo per 200 žmonių. Buvo svečių iš kitų šalies „Tremtinio“ klubų – tai Antanas Šimėnas, buvęs politinis kalinys iš Panevėžio, ir Kamenovska iš Klaipėdos. Jie perteikė savo veiklos patirtį. Genės Mikėnaitės-Kručienės dėka buvo atvežamas ir platinamas klubo laikraštis „Tremtinys“.

Kaip tapo sekretore

D. Baronienė jau nebedirba Kupiškio viešojoje bibliotekoje. Čia ji triūsė nuo 1973 metų iki 2017 metų. Ne vienerius metus vadovavo tuometiniam Kraštotyros ir informacijos skyriui.

Šiandien moteris mėgaujasi užtarnautu poilsiu. Bet aktyvi veikla jai ir toliau nesvetima. Danutė lanko choro repeticijas, svajoja parengti knygą apie rajono chorus, nes turi sukaupusi daug informacijos, nuotraukų.

Pasvajoja ir apie giminės iš mamos pusės genealoginio medžio sudarymą. Dalyvauja Trečiojo amžiaus universiteto veikloje.

Su ja susitikome pasikalbėti ir Sąjūdžio, tremtinių klubo temomis.

1988 metų spalio 24 dieną nueiti į Kupiškio sąjūdiečių rengiamą susirinkimą bibliotekos salėje Danutę paskatino šviesaus atminimo žurnalistė Zita Staškūnienė. Ji ten dalyvauti, matyt, turėjo dėl žurnalistinių sumetimų ir šiaip ieškojo, kas jai palaikytų kompaniją.

„Sutikau su Zitos pasiūlymu. Juolab kad tas susirinkimas vyko bibliotekoje, mano darbovietėje. Sėdėjome abi toliau nuo scenos, už kolonų.

Susirinkime kalbėjęs Algis Graužinis aptarė tremtinių ir politinių kalinių suvažiavimo Kaune reikalus, sumanymą įkurti ir rajonuose „Tremtinio“ klubus.

Buvo ir kitų kalbėtojų. Sąjūdiečiai nusprendė paskelbti, kad lapkričio 20 dieną kvies susirinkimą, kur bus steigiamas rajone klubas „Tremtinys“. Visų susirinkimo dalyvių prašyta skleisti šią žinią tarp pažįstamų tremtinių ir kviesti juos atvykti į steigiamąjį šio klubo susirinkimą.“

„Skirstantis Sąjūdžio susirinkimo dalyviams pirmą kartą susipažinau ir su Algimantu Ridiku. Jis pasakė: „Gal ateisit? Čia dirbat.“ Su juo susitariau, kad užrakinsiu ir prireikus atrakinsiu salę susirinkimams“, – prisiminė pašnekovė.

Danutė sakė, kad tų pačių metų lapkričio 20 dieną į steigiamąjį „Tremtinio“ klubo susirinkimą susirinko žmonių pilnutėlė bibliotekos salė. Buvo sudarinėjami norinčių tapti klubo nariais sąrašai, išrinkta to klubo valdžia.

Jai pasiūlyta eiti šio klubo sekretorės pareigas.

„Susirinkimo dalyviai manęs klausė, ar šeimoje, giminėje buvo tremtinių. Mano du dėdės, mamos seserų vyrai, kalėjo Intos lageryje – Pranas Gaigalas ir Adolfas Korsakas. Jie buvo partizanų ryšininkai. Jų broliai buvo partizanai. Visi jau mirę, palaidoti Kupiškio kapinėse. P. Gaigalas dar spėjo sulaukti ir Atgimimo. Taigi galiausiai buvo nuspręsta, kad tinku būti klubo „Tremtinys“ sekretore. Man tekdavo protokoluoti klubo susirinkimus, sugalvoti susirinkimų temas, prisidėti ir renkant klubo nario mokestį. Taip pat teko dalyti vaistų labdaros siuntas, kurias gaudavome iš Kauno „Tremtinio“ klubo. Važinėdavau ir į įvairias konferencijas su Kupiškio „Tremtinio“ klubo vadovu A. Ridiku, kitais sąjūdiečiais“, – pasakojo Danutė.

Vis dėlto vienas svarbiausių jos darbų buvo tremtinių atsiminimų rinkimas. Juos patys žmonės parašydavo ir atnešdavo į biblioteką ar pati su kitais kolegomis lankydavosi namuose pas tremtinius ir užrašydavo jų pasakojimus.

„Žmonės nešė bibliotekai savo tremties dienoraščius, atminimų sąsiuvinius su palinkėjimais, to meto nuotraukas. Pamenu, kad daug nuotraukų atnešė Danielius Bislys iš Antašavos. Daug nuotraukų pateikė Kupiškyje gyvenanti Vladislava Zuozienė. Jos tėvų Mėlynių nuo Papilių visa šeima buvo išvežta į Sibirą.

Kūrėsi tremtinių klubai rajono miesteliuose. Labai aktyvus buvo Skapiškio „Tremtinio“ skyrius, kuriam vadovavo Alė Markevičiūtė. Subačiaus klubui pradėjo vadovauti buvusi politinė kalinė ir tremtinė Janina Steiblytė. Šepetos klubui vadovavo Nijolė Anikanova.

Kupiškyje dirbusio kunigo Kazimiero Barono dėka galėjome prieiti prie bažnytinių metrikų knygų. Kai prasidėjo tremtinių palaikų vežimas iš Sibiro į Lietuvą, remiantis bažnytinėmis knygomis, buvo galima patikslinti velionių dokumentus.

Netrukus susikūrė Kupiškyje ir tremtinių choras, kuriam labai trumpai vadovavo Drąsuolė Cemnickienė. Iš jos choro vairą perėmė Rapolas Lukoševičius“, – pasakojo Danutė.
Ji pridūrė, kad žmonės tuo metu tiesiog plūdo į biblioteką. Daugelis norėjo paprasčiausiai išsikalbėti.

Danutei įsiminė 1988 metų gruodžio 25 dieną vykęs klubo susirinkimas, kuriame dalyvavo viešnia iš respublikinio klubo „Tremtinys“ Genutė Mikėnaitė-Kručienė, kraštietė, buvusi skapiškėnė. Ji papasakojo apie tremtinės dalią, skaitė susirašinėjimo su artimaisiais laiškus.

Skambėjo ir poezijos posmai, kuriuos skaitė tremtinių vaikai Julius Vaupšas, Regina Juodakytė-Pakarklienė, literatė Birutė Kriogaitė-Urbonienė. Paberžių kaimo gyventoja Bronė Kručaitė-Stonienė padainavo tremtinių dainų. Jai pritarė Antanina Bernienė ir Janina Tumonienė.

Lamzdeliu grojo ir smuiku griežė buvęs politinis kalinys Jurgis Stankevičius iš Sineliškio kaimo, defektologas smuikininkas Petras Grigas. Tai, pasak Danutės, buvo pirmas toks literatūrinis-muzikinis „Tremtinio“ klubo susirinkimas.

Apie palaikų pervežimą iš tremties vietų

Apie tremtinių palaikų pervežimo organizavimą pirmą kartą D. Baronienė išgirdo 1989 metų sausio 22 dienos „Tremtinio“ klubo susirinkime iš A. Ridiko. Jis visus informavo, kad organizuojama ekspedicija į Igarką dėl tremtinių palaikų pervežimo. Sausio pabaigoje reikia sudaryti sąrašus žmonių, norinčių juos iš ten parsivežti. Taip pat daryti sąrašai, kas iš Irkutsko srities nori parsivežti palaikus. Pagrindinės tremtinių gyvenamos vietovės ten buvo Baturinas, Kardonas, Srednia ir kt.

Pranešta, kad ekspedicijos organizatorė G. Mikėnaitė-Kručienė vadovaus ekspedicijai į Irkutsko srities Srednios 52 kvartalo, Kardono gyvenviečių kapines.

Tremtinių palaikai buvo atskraidinti į Vilnių. Iš ten kupiškėnai vairuotojai Tautvilis Muntrimas ir Kazys Mykolaitis važiavo jų į aerouostą dviem mašinomis. Kitą kartą palaikai atskraidinti į Kėdainius.

Neįkainojama patirtis

Danutė tvirtino, kad veikla „Tremtinio“ klube jai suteikė daug žinių apie Lietuvos istorinę praeitį, praturtino naujomis pažintimis su įvairių likimų žmonėmis.

„Pirmą kartą apie tremtį sužinojau ne iš klasės auklėtojos, o iš lietuvių kalbos mokytojos Danutės Gaškaitės Pandėlyje. Sovietiniais metais apie tremtį ir rezistenciją niekas viešai nekalbėjo. Mokytoja lituanistė apie tai savo mokiniams prasitardavo per ekskursijas, neformalioje aplinkoje. Jos sesuo Nijolė Gaškaitė su kitais abiturientais leido antitarybinį laikraštėlį ir dėl to buvo ištremta į Sibirą.
Tėvai kartą prasitarė, kad kaimynas iškėlė trispalvę ir jį už tai išvežė į Sibirą. Pradėjau jų klausinėti, ar taip buvo. Mama atviriau kai ką papasakodavo, o tėvas griežtai šia tema nenorėjo su manimi kalbėtis.

Pamenu, kai dirbau Kupiškyje partkomo bibliotekoje, atvažiavo tėvas manęs aplankyti ir rado trečiame aukšte sėdinčią prie pirmojo rajono Komunistų partijos sekretoriaus Petro Anilionio kabineto.

„Ką, tu į partiją įstojai?“ – buvo pirmas jo klausimas. Paaiškinau, kad sekretorę išleidau tik papietauti. Tėvas nepalankiai žiūrėjo į tą narystę. Žinoma, buvau kalbinama stoti į partijos gretas, bet atsisakiau. Pasakiau, kad tėvai neleidžia. Ką gero duoda ta partija? Daugiau nebekalbino. Tik vėliau sužinojau, kad iš partkomo į Pandėlį buvo atsiųstas paklausimas apie mano šeimą. Gal kai sužinojo, kad giminėje buvo politinių kalinių, man nebesiūlė tapti partine“, – prisiminė pašnekovė.

Pas Danutės tėvą Melchiorą Čaplinską ateidavo visokių žmonių. Tėvas buvo Antrojo pasaulinio karo dalyvis. Ji pamena tokį Gasiūną, kalėjusį Magadane ir dirbusį aukso kasyklose, Tindžiulį, kurio brolis buvo partizanų vadas. Jų kalbų tėvas neleisdavo klausytis. Vėliau tik sužinojo, kas buvo to Tindžiulio brolis.

Tėvas, grįžęs iš karo, kurį laiką dirbo Pandėlio valsčiaus sekretoriumi. Jis buvo matęs vežamų žmonių sąrašus. Mamai papasakodavo. Tai ji pažįstamiems pranešė, kad šie įtraukti į tą sąrašą. Tie žmonės išvengė Sibiro.

„Buvo išties sunkūs ir baisūs laikai. Dar yra juos prisimenančių žmonių“, – sakė Danutė.