BARMENU TAPĘS AKORDEONISTAS INSTRUMENTO NEPAMIRŠTA

Kupiškėnas Edgaras Minkevičius kartais nedrąsiai pasvajoja ir apie profesionalaus muziko kelią.
Jurgos Banionienės nuotrauka

Muzikos mylėtojai dar pamena jaunų akordeonistų kvintetą „Liepsnojantys akordeonai“. Beveik visi muzikantai pasklidę po šalies didmiesčius, o vieną – Edgarą Minkevičių galima sutikti „Upės kepyklėlėje“, kur jis dirba barmenu.

Kodėl liko gimtinėje, ar muzika dar atlieka svarbų vaidmenį, su Edgaru ir pasikalbėjome.

Jurga BANIONIENĖ

Edgarai, ar dar prisimeni kvintetą „Liepsnojantys akordeonai“, kuriame grojai?

Žinoma, kad taip. Visai neseniai namie žiūrėjau filmuotą medžiagą. Labai smagu buvo prisiminti. Susikūrėme, kai man buvo 16 metų, bendras grojimas tęsėsi neilgai – iki 18 metų, kol baigiau mokyklą. Akordeonistus subūrė mokytoja Genovaitė Bartaševičienė. Aš vienintelis iš viso kvinteto likau Kupiškyje. Karolis Vaitiekūnas, Valentinas ir Algimantas Kaminskai ir Aistė Mažeikaitė išvažiavę į Vilnių, Kauną.

Kaip pradėjai mokytis muzikos, iš kur polinkis į meną?

Viskas prasidėjo nuo tėčio. Jis anksčiau grodavo akordeonu, ir man truputį parodė, kaip tai daryti. Pirmą kartą šį instrumentą į rankas paėmiau trejų metų, per tetos vestuves. Kai pradėjau mokytis, pradinėse klasėse į gimnaziją atėjo mokytoja Genovaitė ir pasiūlė pabandyti pagroti vokišku instrumentu – melodika. Pasakiau, kad noriu. Mama, pamenu, dar paklausė, ar tikrai grosiu, pasižadėjau, kad tikrai taip. Lankiau privačias pamokas. Melodika gana keistas instrumentas, bet buvo smagu. Vėliau trečioje klasėje pradėjau groti akordeonu, mokytojos pakviestas įstojau į muzikos mokyklą. Pradžioje labai nenorėjau jos lankyti. Krūvis būdavo didžiulis – solfedis, muzikos istorija, specialybė, ansamblis, namo grįždavau tik vakare. Atsimenu, ir ašarodavau, kad reikia eiti į muzikos mokyklą, mąsčiau viską mesti, bet prisiverčiau.

Šiandien, praėjus tam tikram laikui, turbūt prisiminimai apie šią mokyklą geri?

Ten praleisti aštuoneri metai. Labai smagiai juos atsimenu. Krūvis, kaip minėjau, buvo didelis. Pamenu, ruošiausi vienam konkursui, grodavau kasdien, mokytoja rimtai mane muštravo. Pačios smagiausios akimirkos – patirtos su „Liepsnojančiais akordeonais“ – visi kartu sugroti koncertai, kurie kaskart būdavo kitokie. Grojome ne tik Kupiškyje, bet ir įvairiuose šalies miestuose. Koncertuoti važiuodavome ne tik mes, prisijungdavo ir mažesnės mergaitės muzikantės, dainininkės. Buvome tvirtai sulipęs kvintetas. Ir dabar susitinkame, pabendraujame. Kai tik kuris grįžta į Kupiškį, susibėgame, prisimename tuos laikus. Muzika mus visus labai suvienijo. Su Karoliu iš pradžių grojome duetu, paskui atsirado trio, o galiausiai – kvintetas. Turėjome nuostabią mokytoją G. Bartaševičienę. Jei ne jos reiklumas, tikrai nebebūčiau grojęs, už tai esu dėkingas. Ji išmokė drausmės, įskiepijo, kaip svarbu mokytis, nes kartais tikrai tingėdavome.

Smagu, kad auga nauja akordeonistų karta. Rusnė Baliūnaitė labai gabi mergaitė, manau, turėtų daug pasiekti.

Akordeonistų kvintetas „Liepsnojantys akordeonai“ dalyvaudavo įvairiuose renginiuose.

Ar kažkas iš „Liepsnojančių akordeonų“ muzikantų toliau mokosi muzikos? Kokį kelią pasirinkai Tu pats?

Muzikantais nė vienas iš mūsų netapo, o aš po mokyklos baigimo pasirinkau studijuoti muzikos pedagogiką Panevėžio kolegijoje. Taip išėjo ekspromtu. Buvau nusprendęs, kad nesimokysiu, eisiu dirbti. Bet sulaukęs pasiūlymo stoti nuvažiavau į Kauną, išlaikiau motyvacinį egzaminą, dar vieną Vytauto Mikalausko menų mokykloje ir sužinojau, kad įstojau. Bet mokslų nebaigiau. Tiesiog nebeturėjau tikslo to daryti – man tai visai netiko. Tai supratau nuėjęs į pirmą praktiką mokykloje. Viską mečiau ir tuo džiaugiuosi. Apie tolimesnius planus ir ateitį daug negalvoju, dabar dirbu „Upės kepyklėlėje“, man čia labai patinka.

Kaip atradai šią kepyklėlę?

Prieš tai dirbau vienoje medienos įmonėje. O paskui draugas užsiminė, kad „Upės kepyklėlė“ ieško darbuotojų. Būdamas Vilniuje pas draugę sulaukiau skambučio, atvykau į pokalbį ir nuo rugpjūčio pabaigos atsidūriau čia. Barmeno darbas buvo visiškai naujas, niekada neišbandytas. Pradžioje, kol dar buvau naujokas, viskas atrodė lengva, o po poros savaičių supratau, kad tai be galo sunku. Reikia kasdien bendrauti su žmonėmis, tai truputį vargina. Bet kupiškėnai nėra įnoringi klientai, pasišnekame, pajuokaujame. Džiaugiuosi, kad dirbu, ir nė kiek nesigailiu čia atėjęs.

Edgaras su drauge Egle.
Nuotraukos iš Edgaro Minkevičiaus albumo

Bet turbūt pasvarstai, kas bus toliau?

Šiek tiek. Pagalvoju ir apie Vilnių, bet šis sprendimas priklauso ne vien nuo manęs, gal draugė sugalvos atsikraustyti į Kupiškį. Pats esu tikras kupiškėnas ir palikti gimtinę, išvykti į didmiestį visiškai nenorėčiau. Man čia miela, gera, o veiklos jaunimui mūsų mieste netrūksta. Tik reikia netingėti. Aš pats esu užimtas, po darbo mažai lieka laisvo laiko, o kai poilsio dienos, važiuoju pas draugę į sostinę arba ji atvyksta pas mane. Eglė tikra vilnietė, iki tol Kupiškyje niekada nebuvo. Iš pradžių juokėsi, kad pas mus parduotuvės trumpai dirba, bet pats miestas jai tikrai patiko, ypač – marios, visus, kurie pas mus atvažiuoja, jos žavi. Stebėjosi, kad čia ramu, dideliame mieste augusiam žmogui tai, be jokios abejonės, yra keista.

Kupiškį matai nuo mažų dienų. Ar miestas keičiasi?

Pats miesto vaizdas stipriai pakito. Visai kitaip atrodo pamarys, sutvarkyta infrastruktūra. Išdygo daugiau prekybos centrų. Bet turiu labai didelį skaudulį dėl mieste kertamų medžių. Prie mano namų Vilniaus gatvėje, prie kepyklėlės, einant į Kraštiečius, juos išpjovė, gal tam yra tikslas, bet man labai gaila. Per dažnai ir per daug jie retinami, juk medžiai – atgaiva, būtinybė, be jų neįsivaizduoju buvimo gamtoje.

O akordeoną dar paimi į rankas?  

Tikrai taip. Dabar, turiu prisipažinti, kurį laiką, gerą mėnesį, tikrai negrojau, tiesiog nebuvo laiko, bet laukia keli privatūs koncertai, tad akordeoną vėl paimsiu. Džiaugiuosi, kad „Upės kepyklėlės“ direktorė pasiūlė man surengti koncertą. Sugalvojome žmones pakviesti į muzikinį vakarą, paklausyti akordeono muzikos susirinko nemažai. Tokie vakarai jau vyko du kartus. Labai puiku, kad visiems patiko, žmonės išėjo nešini geromis emocijomis. Man pačiam irgi buvo labai smagu – gročiau ir gročiau, kiekvienam muzikantui reikia publikos ir dėmesio.

Ar niekada negalvojai apie profesionalią muziko karjerą? Beje, ar buvai neseniai vykusiame Martyno Levickio koncerte?

Deja, ne, dirbau. Labai norėjau savo gyvenimą susieti su muzika, bet tai – brangios studijos, stabdo finansai. Daug kainuoja ir geras akordeonas. Vis dėlto retkarčiais apie tai dar pasvarstau. Girdėjau grojant daug profesionalių akordeonistų, jie visi turi savo stilių. Norint tapti geru muzikantu, svarbiausia yra ne turėti talentą, o labai daug ir atsakingai dirbti. Gali būti talentingas, bet jei daug negrosi, nieko nepasieksi.

O emigracija Tavęs nevilioja? 

Kai baigiau mokyklą, ketinau išvykti į Airiją, kur dirbo draugas. Maniau – išvažiuosiu, užsidirbsiu. Ir dabar apie tai pasvarstau, bet kurtis užsienyje nenorėčiau, tik laikinai pabūti. Gyventi labiausiai norėčiau Kupiškyje. Turbūt čia jau giliai įleidau šaknis. Man čia patinka žmonės, o ryšį su jais labai padeda kurti muzika. Su ja kontaktą užmegzti daug lengviau.