Artėjant didžiosioms metų šventėms atsirado proga aplankyti Sūduvą. Mat tikri sūduviečiai supyksta, kai juos atvykėliai pavadina suvalkais. „Suvalkai – tai tie, kurie susivilko iš visų pakraščių. O mes, vietiniai, esame sūduviai“, – juokaudama mums paaiškino Prienų etnografijos muziejaus darbuotoja, kuri ne tik papasakojo apie Sūduvos krašte švenčiamų Kūčių papročius, valgius, bet ir buvo galimybė jų paragauti.
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ
Nuo senų laikų
Toks šventimas žinomas nuo XII amžiaus, kada lietuviai buvo pagonys ir iš jų kilo gražiai pritaikytos krikščioniškos šventės. Antai vienas patiekalas ant Kūčių stalo atėjo iš Vėlinių šventimo – lapkričio 2-osios. Tas patiekalas vadinasi kūčia, iš kurio ir Kūčios gavo pavadinimą.
Moliniai indai, dubenėliuose silkė, žuvis, spanguolės, obuoliai. Ąsotėlyje tirštas kisielius, ant stalo pūpso obuoliai. Atrodo, kad lyg ir viskas taip pat kaip pas mus, Aukštaitijoje. Vis dėlto atsisėdus prie stalo paaiškėjo, kad ne viskas taip pat. Ir iš sūduvių galima kažko naujo pasimokyti, ant aukštaitiško stalo padėti naują Kūčių patiekalą.
Jau įėjus į pirkią pirmas pokalbio sakinys spėjo nustebinti mus, aukštaičius. „Nebijokit šalčio, kabinkit ant kablio paltus, bus šilta, nes nuo ankstyvo ryto užkūriau mašiną“, – gražia sūduvių tarme mus ragino muziejininkė.
O mes tik susižvalgėme nesupratę, kokią mašiną galima užkurti patalpoje. Pasirodo, kad užkurti krosnį pas sūduvius reiškia užkurti mašiną. Taip smagiai ir prasidėjo mūsų pasisėdėjimas prie Kūčių stalo.
Pasiruošimas
Adventas – susikaupimo metas, todėl buvo vengiama kai kurių darbų. Čia per adventą niekada neidavo į mišką malkauti, nedarydavo darbų, kurie reikalaudavo sukamųjų judesių, nes sakydavo, kad tada avys eis kvaituliu.
Kūčių dieną šeima stengdavosi dirbti tik smulkius darbus. Labai daug dėmesio buvo skiriama gyvuliams, žemės ūkui. Visas dėmesys sutelktas į sveikatą, būsimą derlių. Jaunimo būrimai apie būsimą santuoką atėjo daug vėliau.
Vienas esminis skirtumas nuo kitų etnografinių regionų buvo toks, kad sūduviai neturėjo pirties. Jie vieną kartą per metus prasdavosi kubiluose. Būdavo labai gražus ritualas: žmona vyrui turėdavo išplauti galvą, nutrinti nugarą.
Paskui ruoštasi šventėms – vaikai į mišką eidavo eglutės, o merginos su motinomis kruopščiai numazgodavo stalą ir ruošdavo valgius. Asla buvo pabarstoma spygliais, Sūduvos krašte dažniausiai kadagio. Taip daroma todėl, kad šiuo metu pas mus sugrįžta artimųjų vėlės. Todėl ir neinama į mišką malkauti, nes nukirsti medį reiškia grabą (taip sūduviai vadina karstą) pasidaryti, ir paskui gali vaidentis. Buvo tikima, kad vėlės ypatingai suaktyvėja per adventą ir labiausiai jos apsistoja nuolat žaliuojančiuose medžiuose: pušyse, eglėse. Tai tas spyglių pabarstymas yra skirtas vėlėms, kurios neranda savo namų, nes prieš valgant Kūčių vakarienę po stalu paberiama visų patiekalų vėlėms pamaitinti. Avižų kisielius ir kūčia joms buvo padedama ant palangės. Tai maistas svetimoms vėlėms, o artimųjų vėlės ateina prie stalo vakarieniauti – jos valgys po mūsų, todėl ryte visi žiūri, ar buvo atėję vėlės.
Kiekvienas šeimos narys turėdavo savo pareigų. Verdant kisielių vaikai turėjo lauke bėgdami aplink namą šaukti: „Mūsų kisielius tirštyn, tirštyn, kaimynų – skystyn, skystyn!“ Kisielius būdavo tirštas – jį buvo galima kabinti šaukštu. Per Kūčių vakarienę kisielius ir kūčia buvo kaip desertai. Tas bėgimas ratu atėjo iš pagonybės laikų – taip sudaroma savotiška apsauga nuo piktųjų dvasių. Kita priežastis: vaikas, pabėgiojęs lauke, vakare bus labai ramus, nes Kūčių vakaras yra susikaupimo metas. Prie stalo galėjo kalbėti tik šeimininkas ir šeimininkė – visi kiti turėdavo tylėti. Šiuo metu negalėjo būti jokių dainų ar šokių. Pajuokaujant galima sakyti, kad nėščia moteris per tvoras nešokinėja, bet ir neverkia, todėl ir turi būti rimtis, susikaupimas, bet ne liūdesys.
Kūčių vakarienė
Šeima prie Kūčių stalo sėsdavo apie 18–19 valandą ir vakarienė prasidėdavo. Pirmiausia šeimos galva tris kartus apeidavo apie namą. Pirmus du kartus jam pabeldus šeimininkė klausdavo: „Kas čia eina?“ Jis atsakydavo: „Ponas Dievas.“ Trečią kartą šeimininkas sakydavo: „Ponas Dievas, prašom įsileisti į namus“, ir tuomet į namus atsinešdavo rinktinio šieno, kuriame būdavo įmaišyta mėtos ar kitų kvapnių žolelių. Jeigu šeimoje nėra šeimininko, šieną atnešdavo vyriausias šeimos narys. Tai galėdavo daryti motina, o ją pasitikdavo vyriausias vaikas. Šienas buvo paklojamas ant stalo ir uždengiamas pačia geriausia balta staltiese. Kai kur jis dedamas į kašiką (krepšį).
Ant stalo labai svarbi yra žvakės padėjimo vieta. Taip prasideda patys pirmi burtai dar nepradėjus kūčioti. Žvakė turėdavo stovėti nebūtinai stalo viduryje, bet reikėjo ją pastatyti taip, kad visų susėdusių prie salo šešėliai būtų tiesūs. O tai buvo nelengva užduotis, nes tiesus šešėlis reiškė, kad būsi sveikas.
Sūduvos krašte ant stalo kryželio nedėdavo: „Gimė kūdikėlis Jėzus ir negalima iš karto jį nukryžiuoti.“
Vakarienė prasidėdavo bendra malda atsiklaupus. Paskui pirmiausia ne kalėdaitis laužiamas, o vyriausias asmuo vieną obuolį padalydavo visiems susėdusiems. Tai savotiškas priminimas apie pirmą žmogaus nuodėmę ir jo atsiradimą žemėje. Kitas svarbus momentas: šeimininkė ir šeimininkas atskirą obuolį dalydavosi pusiau, kad ūkyje būtų darna.
Antras patiekalas buvo kalėdaitis. Kiekvienas šeimos narys turėdavo po atskirą kalėdaitį ir dar vienas buvo paliekamas vėlėms.
Trečias valgomas patiekalas būdavo kūčia. Jis susideda iš 7 ingredientų: kviečių, avižų, miežių, žirnių, pupelių, aguonų ir medaus. Tai ritualinis patiekalas, skirtas vėlėms, todėl buvo valgomas 3 kartus per metus: Vėlines, Šv. Andriejų (lapkričio 30 d.) ir Kūčias. Dabar reta kuri šeimininkė deda pupelių ir žirnių, nes nepriimtina dabartiniam žmonių skoniui.
Kadangi žmonės 4 savaites badavo, laikėsi pasninko, tai reikia, kad nesustreikuotų skrandis nuo daug patiekalų, todėl ketvirta būdavo patiekiama sėmenų druska su bulvėmis, kurios gali būti šaltos arba karštos. Tokiu būdu skrandžio sienelės pasidengdavo sėmenimis. Šis patiekalas labai skanus ir puikiai dera prie dabartinio Kūčių stalo. Pirmiausia reikia sėmenis ant sausos keptuvės truputį pakepinti, paskui su kavamale sumalti ir įdėti druskos. Gautą masę pilame ant bulvės – kuo gausiau, tuo skaniau, ir valgome.
Po šių patiekalų kiekvienas jau valgo tai, ką nori: žuvį, silkę, kitus patiekalus.
Pakūčiojus, Kalėdų rytą, buvo lankomi gyvuliai. Kartais į šieną net kalėdaičio įdėdavo. Maisto nuo Kūčių stalo nešdavo visiems gyvuliams, išskyrus kiaules.
Tikėjimas
Prieš susėdant prie Kūčių stalo, po juo dažnai būdavo padedami arklio pakinktai ir apynasris. O jeigu namuose būdavo bičių avilių, šeimininkas prieš sėdant prie stalo eidavo pas jas ir bitėms dengdavo Kūčių stalą – ant duonos paberdavo cukraus ir pabelsdavo į avilį. Seniau buvo sakoma, kad mirus namų šeimininkui, mirdavo arklys ir bitės, todėl ir atsirado tokia tradicija. Tik arklio į trobą neįvesi, todėl pakinktai su apynasriu ir buvo dedami po stalu.
Dar įdomus momentas: kada Kūčių stalui buvo verdami žirniai, jų nuoviru paskui apliedavo šiaudus ir aprišdavo obelis, kad kitais metais gerai derėtų.
Po keturių savaičių pasninko susėdus prie Kūčių stalo visi patiekalai buvo skanūs. Nebūtinai jų turėdavo būti dvylika – užtekdavo ir mažesnio skaičiaus. Šeima visada stengdavosi, kad prie stalo susėstų lyginis skaičius žmonių, todėl jeigu trūkdavo, pasikviesdavo vienišą senelį arba labai džiaugdavosi, jeigu užklysdavo elgeta, sakydavo, gal ponas Dievas namus aplankė. Jeigu ateidavo vyras, tai sakydavo, kad avys atsives daugiau avinukų, o jeigu moteris – bus daugiau avyčių. Šiaip tokį vakarą niekas į svečius neidavo.
Dabar net penktadieniais retai kas laikosi pasninko, o seniau žmonės visas tas keturias savaites pasninkaudavo – valgydavo tik sausą maistą – net pieno produktų nenaudojo. Viską taupydavo šventėms. Kūčių stalas taip pat nebuvo labai prabangus, nes buvo svarbu ne maistas, o bendravimas su šeima.
Laikraščio „Kupiškėnų mintys“ prenumerata 2023 metams ir – dovanos! SPAUSK ČIA