2024/11/25

 

PER GYVENIMĄ SU DAPŠIAIS ŠIRDYJE

Jodinėjimas Sauliui Baltrūnui primena vasaras pas senelius.

Vaikystė – imliausias įspūdžiams metas. Ką tada veikėme, ką patyrėme, su kokiais žmonėmis bendravome, įstringa visam gyvenimui. Labiausiai tų dienų prisiminimai maitina dvasią artėjant brandai, kai esame linkę perkratyti savo gyvenimą, atsijoti, kas buvo gerai, kas nelabai, kodėl esame tokie, kokie esame.
Į tuos prisiminimus pastaruoju metu yra paniręs ir Saulius Baltrūnas. Vyras nuo gimimo gyvena Kaune, bet visas mokyklines vasaras nuo pirmos iki paskutinės dienos yra praleidęs pas senelius Dapšių kaime, netoli Šimonių. Tų dienų aidai atgyja ir jo kūryboje.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Iš vyriausio anūko prisiminimų

Pirma pažintis su Sauliumi buvo skaitant jo redakcijai atsiųstus tarmiškai rašytus tekstukus, kuriuose pasakojama apie vaikystės patirtį vasarojant kaime pas senelius. Vėliau Saulius sutiko ir plačiau papasakoti apie save, kūrybinius impulsus ir apskritai pasikalbėti apie gyvenimą.

„Buvau pats vyriausias senelių Petro ir Liudos Baltrūnų anūkas. Atvažiuodavo ir kiti anūkai, bet jie buvo už mane jaunesni. Mano ir jų interesai skyrėsi. Aš jau daug kur padėdavau seneliams prie darbų. Pamenu iki šiol tas keturias begalinio ilgumo kolūkinių cukrinių runkelių vagas, kurias reikėdavo nuravėti. Kolorado vabalų rinkimas bulvių plotuose į skardinę irgi būdavo vienas iš svarbių darbų kaip ir bimbalų vaikymas nuo karvės, kai baba ją melždavo. Seneliai laikydavo dvi karves, kiaulių, avių, vištų ir net kalakutų. Kiaulės skerdimas irgi buvo ano meto patirtis.
Senelis išmokė ir žolę pjauti. Iki šiol dalgiu man pievelę sode sekasi geriau ir greičiau nupjauti nei žoliapjove.“

Saulius Baltrūnas bando rašyti ir tarmiškai. Nuotraukos iš asmeninio Sauliaus Baltrūno albumo

„Sūnų irgi pratinu prie dalgio. Įstrigęs ir šienavimas. Šieną veždavome arkliuku. Man labai patinka tie paprasti, darbiniai arkliai. Dabar per metus bent kelis kartus nuvažiuoju į žirgyną, kur laikomi tokie paprastesni arkliai. Diena, praleista juos šeriant, jodinėjant, būna ypatinga“, – teigė pašnekovas.

Saulius kaime turėdavo užtektinai ir laisvo laiko pasvajoti, aplinką patyrinėti. Mėgo vienas vaikštinėti po miškus ir laukus. Miške namelius medžiuose statydavo. Įsikardavo į tuščią gandralizdį beržo viršūnėje ir skaitydavo knygas. Iš aukštai jam būdavo įdomu pasižvalgyti į tolimesnes apylinkes. Namuose, ieškodamas senų knygų, laikraščių ar kokių nors daiktų, mėgo naršyti po spintas, ant aukšto.

„Mėgstu fotografuoti gamtą, ypač paukščius. Tokios akimirkos išties būna unikalios“, – sakė pašnekovas. Sauliaus Baltrūno nuotraukos

„Ta kaimo idilija vienkiemyje man baigėsi, kai buvau septyniolikos metų. Tada seneliai persikėlė gyventi į Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietę. Jiems jau buvo pasidarę per sunku tvarkytis sodyboje. Lankydavome juos ir naujoje vietoje, bet ten traukos nebebuvo.

Senieji senelių namai Dapšiuose dar tebestovi, bet jų gyventojai gal jau tris kartus pasikeitę. Nė vienas iš senelio vaikų (turėjo sūnų Albertą ir dukras Audronę bei Nijolę) kaime nepasiliko. Visi išsimokslino ir kūrė savo gyvenimus kitur“, – sakė Saulius.

Vis dėlto jo ryšiai su senelių kraštu tęsiasi iki šiol. Puponyse gyvena teta. Kai su šeima atvažiuoja aplankyti Šimonyse palaidotų senelių kapų, prasuka ir pro Puponis, ir pro Dapšius. Tik Subačius jokių sentimentų nekelia.

Kūrybinės paskatos

Saulius studijavo verslo vadybą. Dirbo su šia sritimi susijusį darbą. Šiuo metu jau antri metai užsiima baidarių ir stovyklaviečių nuoma. Turi per 100 baidarių. Su verslo partneriu nuo gegužės iki rugsėjo vidurio organizuoja plaukimą Nemunu, Nerimi, Šventąja, Širvena. Stengiasi, kad plaukimas žmonėms būtų įdomus. Mielai papasakoja, jei jie domisi, ir apie tas vietas, pro kurias plaukiama. Pasak Sauliaus, ne visiems to reikia. Pasitaiko ir tokių plaukikų, kurie atsisėdę į baidarę skuba atsikimšti alaus butelį.

Baidarės – dar viena Sauliaus aistra.

Žiemą, po Kalėdų, sėda vienas į baidarę ir plaukia upe tris ar keturias dienas. Upės neužšąla. Turi tam reikalingą visą įrangą. Baidarių sportu užsiiminėjo jaunystėje. Ypatingų rezultatų nepasiekė, bet trauka tokiems pasiplaukiojimams išliko iki šių dienų.

„Pasileidi žiemą upe. Prieš akis atsiskleidžia visas gamtos tobulumas. Gyvūnai nebijo. Prieina pasižiūrėti, kas čia toks plaukia. Mėgstu fotografuoti gamtą, ypač paukščius. Tokios akimirkos išties būna unikalios“, – išsakė savo įspūdžius pašnekovas, ypatingai branginantis šias laisvės ir nepriklausomybės akimirkas.

Kalbantis Saulius prasitarė, kad ir piešia, rašo memuarus, ne tik fotografuoja. Šių dalykų mokėsi savarankiškai. Antai eidavo laisvalaikiu į dailės galeriją ir ten žiūrėdamas į paveikslus bandė piešti, mokytis to dalyko. Taip ir atsirado jo paveikslai, piešti anglimi, tapyti aliejumi, akriliniais dažais. Labiausiai mėgsta gamtos vaizdus piešti iš natūros, bet piešia ir iš vaizduotės. Yra savo lėšomis išleidęs knygelę „Kaukės“. Ten sudėti jo tekstai ir piešiniai.

„Vien vakar parašiau tris apsakymus iš savo vaikystės. Kai pradedi rašyti, mintys ima daugintis geometrine progresija. Tai vis prisiminimai ne tik iš kaimo, bet net ir iš darželio laikų. Vakar rašiau, kaip eilėje prie zefyrų teko laukti. Mamą ir kaimynę pakeisti. Paragavęs pirmą kartą tų ilgai lauktų zefyrų nusivyliau jų skoniu. Iki šiol nemėgstu zefyrų“, – atskleidė savo kūrybinės virtuvės detalių pašnekovas.

Baidarių verslas yra susijęs su nuolatine fizine veikla. Kad tokia veikla nenutrūktų pasibaigus plaukiojimo sezonui, Saulius kasdien su šunimi sukaria po 5–7 kilometrus, daro mankštą.

Apie šeimą ir keliones

Paprašytas papasakoti ir apie savo šeimą, Saulius sakė, kad turi tris suaugusius vaikus. Dukros pasirinko filologiją. Sūnus dar ieško, kuriuo keliu pasukti. Linksta į psichologijos studijas. Jis gražiai piešia. Dukros irgi neblogai valdo plunksną. Tie vaikų gabumai greičiausiai iš jo bus paveldėti. Žmona Vilhelma yra baigusi miškininkystę, bet dirba statybų srityje.
„Vaikai Dapšių prosenelius matė būdami labai maži. Jie labiau atsimena Kauno prosenelius iš mano mamos pusės. Bet jie žino Kupiškio kraštą. Čia mielai kartu važiuoja. Su šeima esame išmaišę visą Lietuvą ir Europą. Labiausiai mėgstu keliauti automobiliu. Važiuoti autobusu ar ten, kur viskas įskaičiuota, nepatinka. Geriausia tada iš viešbučio pabėgti į kokį nors turistų nelankomą kampelį, susipažinti su vietiniais žmonėmis. Visai kitoks jausmas, kitaip šalis atsiskleidžia.

Man patinka Skandinavija, šaltesnio klimato šalys, ir kalnai (Čekija, Austrija). Kalnuose mėgstu vaikščioti, bet ne slidinėti. Slidinėti neišmokau. Netraukia ir didmiesčiai. Perbėgu per juos, pasižvalgau ir neriu tolyn į kaimelius, arčiau gamtos“, – apie keliones pasakojo S. Baltrūnas.

Baltrūnų šeima mėgsta keliauti. Nuotrauka iš asmeninio pašnekovo albumo

KŪRYBA

Ataina
Kaimi daug kas ataidavo. Možna sakytėn, kad visakas ataidavo. „Ut, žiūrėk gi tinois, ataina lietus, raikia bistriau šienas žaginiuos dėt. Nebasbovyk, o čiupk šakes ir krauk.“ Čiumpu, kraunu ir misliu, kad gol graičiau tas lietus golia ataitėn, o tai visų vokarų raiks žaginiuos kraut šienų.

„Aik, vaikėl, graičiau, o tai nepaspasma unt keleivinas.“ Minu baveik tėkinas, ale ir žinau, kad tikrai paspasma, do lauksma bant valundų ir klausysma viso kaimo skaralam paspuošusių moterėlių plėtkų. „Ataina keleivina. Ar Kaunan? Ne Kaunan, Anykščiuos tik, Kaunan kiton keleivinan raiks.“ Do laukiam. Paspėjom ir laukiam. Atolakia „Ikarusas“ didelis. Kaunan. Namo iš kaimo važiuoju kėp vyras, vienas. Autobusi tyliau užu palį. Kelalis tolimas, bat ir pogulio užmigtėn striokas, atais koks razboinykas nevydonas ir atims tų trirublį, babytės dovanotų. Akim stačiom tokį ir parvaža Kaunan.
„Petrėl, aik, ti pas tau Juza ataina. Tik vėl gvoltu neprismaukyt savo to alaus. Do vakari raiks gyvuliai apaitėn. Ko gi ti jisai nori? Maž vėl kų pripaškūdino. Nebapodabnas unt žmogų viškum. Padabok, kad jė kūtaj neprisbitkytų.“ Aha, tai jau tikrai, tik aš ir pridabosiu, do kad tik botogu neužvanot.

Ataina lietus, ataina kumala, ataina Juza ir rudo. Naktis ir vokoras, diena ataina kartu su keleivini. Poštas ir alėktra ataina.

Rudo ataina. Ataina ir laikas iš kaimėlio namo trauktėn. Do kurį laikų miesti būsiu kaimėčiokas, basgirdamas būtais ir nebūtais darbėliais. Juokydamas kiemo berniokus kitonišku, ne visiem supruntamu kalbu. Ale praina kėlios aspalto dienos ir raidas grįžta savo vieton. Išsitrina laisvi prisminimai tarp aspalto ir bitono džiunglių. Iki pot kitų atostogų. Ataina!

Sauliaus tapyta senelių sodyba Dapšiuose.

Bimbalmūšys

Vosaros atostogos kaimi nėkadu nebūdavo nobodžios. Tų senėliai mokėjo ištaisytėn. Vis prismislydavo visokių netikėčiausių ir, mano golvu, kvailų darbų. Bant tadu mon tėp atroda. Kad ir ravėjimas. Tik kėtrios vogos ir viskas. Norma. Kė pamačiau vagas, supratau, kad vagų gali jau matysis jūra ar namai. Vėn nuveit tu vagu buvo nelingva, o kų kalbatėn, kai raikia ait su kaponi ir do paslinkus. Ar tė baisuliniai, drambliniai burokai buvo verti to išlieto prokaito? Tik už tas vagelas govįs kelius variokus, nuomonį jau sušvelnydavau. Babytė soko: „Kitimat pajimsma do pusį normos. Bus do dvi vagėlas.“ Savo aštriu protu skaičiuoju – nuveisma, grįžma ir vėlek nuveisma. Ir do tuščiom raiks grįžtėn prė pradžios. Neapsimoka. Kad ir už variokus. Būt tokė pot užaugę ir ba pogelbos. O kartų iš azarto išravėjau visakų, ir burokus, tadu likau ne tik kad ba variokų, ale ir volgiau kurį laikų stovadamas.

Kitas įdomėsnis dorbas buvo mynimas. Šieno mynimas. Kol pradžioj, visakas gerai, do spadavau, o vėliau… Tik labai bijodavau, kad su tom baisiom keturšakėm manį nepėrsmeigtų, kad nelikčiau po šienu poslikas. Babytės kuokštas do do, toks nedidokas, jos ir šokės buvo dvišakės, ale senėlis kė įvarsdavo… Iškart pusa vežėčių. Kol išsikapstau mintėn viršun, spėja do kelius kūlius užverstėn. O mint tai raikia unt viršaus. Ir lakstai po vežimų no kampo prė kampo, nėt pažastų paskasytėn nėr kadu, bo niežti visur, no panagių lig paausių. Krauna, kol pasiekia, o kė nebapasiekia, vis tiek krauna, tik mon jau nurinktėn raikia. Ale šitas dorbas buvo ir smagus. Iki namų važiuodavau sosti. Dideliam, minkštam ir ištaigingam šieno sosti. Tik įvažiovus klojiman, vėl raikdavo mintėn tų potį šienų, bat jau unt gurbo. O lėtingų vosarų šienų pirma sukraudavo žaginiuos, tik tadu, jom išdžiūvus, važdavo namo.

Senėliai visako primislydavo. Kartų babyta nusivada prė bulbų lauko, bat dova ne kaponį, o didalį blėšinį. Soko: „Rinksma vobolus. Bulbas jė ada. Dryžuotus.“ Oho, vėlgi pradžia buvo nėt įdomi. Prirenki ir žiūri, kėp jė ti toj blėšinaj vienas kitų ada. Lipa par golvas, pagatavi pabėgtėn. Neaaaa jau, papuolot, mėliejė, mon runkos, dabar tupėkit tykiai ramiai. Grait nusbodo mon tas dryžuotas bulbų laukas, tai jėmiau rinktėn naujoviškai. Palinkiu bulbų su vabolais ir nupurtau visus blėšinan, kartais su visu bulbu. Ne visadu. Vėliau buvo labai akvata pažiūrėtėn, kų gi daris su jais. Kiba augins. Misliau, kad atidos viščiokam su kalakučiokais. Ale kad jė unt tas užjūrinas gėrybas nė žiūrėt nenorėjo. Babytė kliust žibalo, dagtukų čirkšt ir koloradiena gatava. Do pamaišyt raikė, kad tikrai žūtų. Keistai jaučiaus matydamas tokį naikinimų. Tadu galvojau, kad žiaurūs tė žmonas. Šitiek vabolalių išžudydavo, o aš svilydavau. Vakari, aidama mėlžtėn karvių, babyta nuslauždavo kelias mėdžio šakas su lopais ir vasdavos manį padėtėn. Kartų paprašiau, kad laist pamėgintėn tų pieno kranėlį atsukt, ale tumpiau tumpiau tėšmenis, nė pieno, nė sviesto, kol karvė supykus koju pieno viedrų apivarta. „Baik, vaikėl, pažiūrėk, kų pridirbai, laisk man, nebasbovyk. Musias ir bimbalus geriau nubaidyk.“

Tės to mono, kėp melžėjo, karjėra ir pasibaigė. Pasijėmiau tas šluotas ir vanoju pieno fabrikėliui kulšis, vaikau bimbalus. Misliau, reikia gi užu pienų atsirokuotėn. Tekšt. Vuodagu par veidų, ošenai jai žabu, ji mon atgalio. Och, tu paskustva, šliop par šikinį žabeliu. Mūūūūū ir lapatai lapatai su savo puspilniu tėšmeniu po laukus. Viedras keberiokšt, babyta triokšt no solalio, aukštielnyka padurkos suspyna. Mūūūūū. Skundikė! „Jejem jejem, vaikėl, aik namo ir nesmaišyk, bo kė pajimsiu žobo, tai žinosi, kėp čia bovytis.“

Papyko babyta stipriai. O mon kas, babyta tai ne senėlis, ainu namo. Misliu, geriau avis namo parvesiu. Parginsiu. Jos tokios durniukės. Ot, būsiu dorbų atlikįs. Gėrų dorbų. Mažu do ir pagirs. Atainu, o tos bliauna ne savo balsais, lyg pjautėn jas norėčia ir išvirčia. Pririšta viena, o visos no jos nė par žingsnį. Aš priekin, tos bliaudamos ratu. Vos spėju šokinėt par linciūgų. Ratu ir ratu. Ir vis graityn. Kol šitėp žaidžiunt susisukė galva no liaudiško avėlių gėdojimo ir bėgimo ratu, išsitėsiau visas po to linciūgu. Išgirdįs bliovimų išlakė senėlis papykįs, kad žinias trukdžia žiūrėtėn. Sakau, ajau pro šolį ir užpuolo neraliuotų avių pulkas. Jos gol nesveikos, gal išprotėjusios?

Žobai sustota visakų savo vieton. Mon unt šlaunų mėlynas, avim užu skundimų skanėstai ir vieta gurbi.

Bat parėjo babyta ir parnešė išsaugotų pienų. „Mažai dova šindėj, gol bimbolas įkundo, kad dovas par pievų, par žolį paslaidus, tėp manį išgųsdino.“
Pienas katam, stiklina mon. Nugaudžiau kelias musalas ir godžiu ištroškusiu gurkšniu išgėriau babytės mon parnaštų meilį.

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • labai spalvinga istorija. dėkui

  • labai įdomi istorija…Šimonys mano diedukų kraštas ir tėčio gimtinė. Praleistos vasaros šimonių girioje. ačiū už prisiminimus.

  • O namelis – vienas prie vieno, kaip mano gimtinėj. Ir tvora žalia, ir gonkelis baltas… Ir dvi liepos prie keliuko. Tik Mankiškiuose.

Rekomenduojami video