Pastarosiomis savaitėmis keletą kartų lankiausi renginiuose, skirtuose vaikams. Spalvingomis afišomis mažuosius kupiškėnus į didžiąją kultūros centro salę kvietė cirko programa „Pasakos planeta“ ir „Didysis nuotykis“ – šou visai šeimai iš Ukrainos. Pamąstymų po jų kilo nemažai…
Iš vaikystės pamenu cirką. Jis man iki šiol asocijuojasi su didžiule palapine ir užburiančiais akrobatų pasirodymais. Cirką sunku būdavo įsivaizduoti ir be klounų, įvairiausių gyvūnų. Koks gi cirkas be beždžionėlės, meškos ar liūto! Ir nuotraukos su jais.
Ir šios programos skelbime buvo rašoma apie laukiančius dresuotų šuniukų, kiškių, kačių, gyvačių ir papūgų pasirodymus. Laukti iš tiesų reikėjo. Bene valandą. Techninės kliūtys – žiūrovų atsiprašė organizatoriai. Sutinku, suaugusiems palaukti galbūt ir nėra itin sudėtinga, bet ne vaikams, kuriems (ypač mažyliams) sutelkti dėmesį ir nepavargti sudėtinga. Gal ir nebūtų buvę gaila laiko, jei būtų buvę verta laukti. Tai, ką pamačiau, nė iš tolo nepriminė mano vaikystės cirko. Cirkas ir jo artistai žiūrovus neretai stebina neįtikėtinais triukais, tačiau vis dėlto vienas pagrindinių jo tikslų – pralinksminti žiūrovus, juk žmonėms visada reikėjo linksmybių ir duonos. Tai – viena svarbiausių klouno užduočių. Nepaneigsi, kad šiais laikais nuoširdžiu juoku užkrėsti publiką vis sunkiau. Tačiau linksmuoju klounu virtusi moteriškė pasišiaušusiais plaukais toli gražu nepriminė cirko juokdario su raudona nosimi, ryškiu grimu ir spalvingu kostiumu. Tokio, kurį pamačius norisi paliesti ir nuoširdžiai vaikiškai juoktis.
Savo sugebėjimus pademonstravo keli pudeliukai, katės, balandžiai. Iš publikos pasigirdo ir susižavėjimo šūksnių, ir ašarų, kai į salę buvo atneštas didžiulis smauglys. Ne tik paliesti, bet ir ant kaklo užsidėti jį buvo galima. Turbūt šiurpuliukai per kūną nubėgo vienam tėčiui, kuriam visai netikėtai ant sprando susirangė ne itin malonus padaras. Namo grįžau vedama minčių, kad tikėjausi tikrai ne to. Na, bet atžalai vis šiokia tokia pramoga. Gal kitą sykį bus geriau…
Ir po savaitės vėl skubėjome į… pimpačkiukų šou. Tiesą sakant, eidama ten nežinojau, kokią staigmeną pateiks programos rengėjai. Bet staigmenos nebuvo. Lengviausia šiais technologijų laikais vaikus užburti specialiaisiais efektais. Bet stebėdamas tai, koks kičas brukamas į mažas jų galveles, susimąstai, jog komercija daroma iš bet ko. Pasak vienos iš mamų, po šio šou namo grįžusi dukra pasakojo net ir nesupratusi, ar vaidinimas, ar filmas, ar cirkas tai buvo. Kita mamytė, į renginį atskubėjusi su dviem atžalomis ir už vieną bilietą sumokėjusi 6 eurus, pasiguodė, kad už tokią pačią sumą neseniai pirko bilietus į Nacionalinio operos ir baleto teatro pasirodymą. Nuvykti ten – nemenkas atstumas, todėl ir naudojamės tuo, kas mums siūloma vietoje. Visko, rodos, tiek daug, bet svarbiausia – mokėti pasirinkti. Tik labai sunku įvertinti tą gausią renginių pasiūlą, priverčiančią suabejoti ir labiausiai išmanantį.
Kartais imi dvejoti, gal tikrai nebesuprantame šiuolaikinės kartos. Nepaneigsi – vaikai dabar kitokie. Ir rūpi jiems visai kiti dalykai. Štai amerikiečių mokslininkai pateikia kartų teoriją, pagal ją išskiriamos keturios kartos, šiuo metu gyvenančios mūsų visuomenėje: kūdikių bumo karta (gimusieji 1943–1960 m.), X – nežinomoji, maištingoji karta (gimusieji 1961–1981 m.), Y karta (dar vadinama socialinių tinklų, tūkstantmečio) ir Z karta – gimusieji nuo 2005 m. ir gimsiantys iki 2023 m., arba „google“ karta. Dabartiniai ir būsimi vaikai – interneto kartos atstovai, jie informaciją priima ir apdoroja greičiau nei kiti. Tikri individualistai, imlūs, smalsūs, dažnai netelpantys į jokius standartinius rėmus. Puikiai žinantys savo teises, ir deja, užmirštantys pareigas. Gimę pertekliaus laikais…
Susikalbėti patiems suaugusiems nelengva, o sugebėti išnarplioti bendravimo su šiuolaikine karta paslaptį dar sudėtingiau. Ko reikia? Pirmiausia – tolerancijos ir pagarbos. O tėvų pareiga tebėra padėti vaikams nepasimesti šioje gausioje pasiūloje ir atrasti teisingą pasirinkimą.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ