žurnalistas
Prieš savaitę, rašydamas apie įsivyravusią prezidentūros ir koalicinės Vyriausybės diskusiją dėl švietimo ir mokslo ministro kandidatūros, citavau įsižeidusį Algirdą Butkevičių, kuris pasipiktinęs mėgino priminti Daliai Grybauskaitei, kad ministrų kabineto sudėties formavimas yra premjero kompetencija. „Aš formuoju Vyriausybę, aš pasirenku žmones, kad būtų nepriekaištingos reputacijos, aš matau, su kuriais žmonėmis galima įvykdyti Vyriausybės programą, o pagal tuos „manomus“, „galimus“, „numatomus“ kai kuriuos punktus, mano manymu, visiškai negalima užkirsti kelio kandidatui“, – sakė jis.
Mažiau nei per septynias dienas problemos aštrumas nudilo, Darbo partijos iškeltas pretendentas į ministrus Vydas Gedvilas pats atsiėmė savo kandidatūrą. Ir audrą vandens stiklinėje visi pamiršo. Tačiau ketvirtadienį Seime įvyko tai, dėl ko p. Butkevičiui išties derėtų sunerimti. Nesiimu tvirtinti, kad taip ir įvyks, tačiau keletą akcentų šia tema sudėti verta.
Tą dieną Seimas 103 balsais atmetė Prezidentės veto anksčiau priimtoms Miškų įstatymo pataisoms (pagal Konstituciją Prezidentė turi teisę atmesti Seimo priimtą įstatymą, tačiau veto gali būti atmestas, jeigu už tai balsuoja ne mažiau nei 71 parlamentaras). Esminė p. Grybauskaitės pretenzija – įstatyme įrašytas fiksuotas 42 urėdijų skaičius varžo Vyriausybės teises ir būdus reformuoti šią, Prezidentės nuomone, neefektyviai valdomą sritį.
Didelių abejonių dėl neefektyvumo argumento nėra. 42 urėdijos Lietuvoje valdo 750 tūkst. hektarų komercinių miškų plotą, šiame sektoriuje dirba net 4038 žmonės. Arba dvigubai daugiau nei Suomijos miškus valdančioje valstybinėje įmonėje (3,52 mln. ha miškų ir 1812 darbuotojų), trigubai daugiau nei Latvijos valstybinėje įmonėje (1,37 mln. ha ir 1257), keturis su puse karto atitinkamoje Švedijos įmonėje (3,1 mln. ha ir 899), o ką jau kalbėti apie Estiją. 42 Lietuvos miškų urėdijų gaunamos pajamos, skaičiuojant vienam darbuotojui, yra 38,1 tūkst. Eur arba 19 kartų mažesnės nei Švedijoje, penkis su puse karto mažesnės nei Suomijoje, Estijoje ir Latvijoje.
Ko gero, neturėčiau lieti prakaito įtikinėdamas, kad bent jau Suomijoje ir Švedijoje miškas tvarkomas, švelniai tariant, šiek tiek efektyviau ir kultūringiau nei Lietuvoje. Prie Skandinavijos šalių greičiausiai pridurčiau Latviją. Estiją paliksiu ramybėje, nes apie tos šalies miško ekonomiką beveik nieko nežinau.
Kitaip tariant, Prezidentė šiuo atveju palaikė Vyriausybės poziciją ir „žaidė“ premjero pusėje. Tačiau p. Butkevičiaus ir jo koalicinės Vyriausybės pusėje nežaidė nė viena iš koaliciją sudarančių Seimo partijų. Galima net sakyti, kad jeigu p. Butkevičiaus Vyriausybė buvo numačiusi kokią prasmingą miškų sektoriaus reformą, siekiant efektyvesnio jo valdymo (įpratome, kad net dėl deklaruotų premjero ketinimų rimtumo sveika labiau abejoti), tai visa valdančioji koalicija p. Butkevičiui papūtė į uodegą. Dū-me-liu!
Norint surasti pavyzdžių, kada kuriuo nors svarstomu klausimu vienybę demonstruotų beveik du trečdaliai visų Seimo narių, reiktų vieną kitą valandą pakedenti parlamento duomenų bazę. Dėl to yra net mistinių aiškinimų, kad esą miškų ūkis, medžioklės plotai ir giminingos valstybės sritys, ir įtakingi jų veikėjai Seime turi sunkiai pagrindžiamą įtaką. Nors girdėjau kolegas žurnalistus aiškinant, kad miškų urėdijos bent „dirbti su žiniasklaida“ moka kaip jokio kito sektoriaus atstovai. Greičiausiai, pobūvėliai ir visi kiti viliotiniai politikus veikia ne blogiau nei žurnalistus.
Tačiau mistiką palikime paranormalių reiškinių specialistams ir pamėginkime atspėti prieš Prezidentės veto pasisakiusių Seimo partinių frakcijų motyvus. Socialdemokratams greičiausiai buvo smagiau ne palaikyti savo partijos lyderį ir Vyriausybės vadovą, o įstatyti rakštį prezidentei. Darbo partijai, tikriausiai, magėjo ne rakštį, o pistoną – socialdemokratų lyderiui. „Tvarkos ir teisingumo“ motyvai man nelabai suprantami – sakykime, juos labiausiai paveikė miškų sektoriaus lobistai. Konservatoriai elgėsi kaip ir dera elgtis opozicijai – jie sakė esą laikosi nuostatos, kad miškų ūkio reforma būtų subrandinta Seimo analuose, o ne Vyriausybės koridoriuose (tai natūralūs opozicijos partijų pageidavimai). Principingiau balsavo tik liberalai, vieninteliai parėmę ir Vyriausybės poziciją šių pataisų požiūriu, ir Prezidentės veto.
Tai va, ką su visa šia politine bala dabar daryti p. Butkevičiui? Ar jis rastų toje pelkėje tvirtai dar stovinčių kelmų, kad galėtų atsistoti ir ramiai sumąstytų kokią reformą? Variantų gali būti labai įvairių. Yra šalių, kur parlamente gavęs 103 balsų klizmą dėl Vyriausybės rengto įstatymo, kuris buvo laikomas svarbus, premjeras pamojuotų ranka ir nebežaistų nei koalicijos, nei jos imitavimo. Atsistatydindamas. Yra Lietuva, kurioje premjeras gauna 103 parlamentarų smūgį, tačiau elgiasi ramiai it niekur nieko neįvyko.
Antruoju atveju, galima įtarti, kad ši Vyriausybė jokių esminių reformų gali nebesiimti iki pat Seimo kadencijos pabaigos. Ne interesų grupės Lietuvoje, ypač išlindusios iš miško ir medžioklių plotų, yra už dabartinius Vyriausybės kabineto lyderius daug galingesnės. Tai faktas. Kaip dabar apie savo padėtį tokiomis aplinkybėmis kalbėtų premjeras, ar dar vis norėtų kalbėti apie tai, kad vadovauja. Daro įtaką, sprendimus ponas Jakavonis, p. Bradauskas ir kita žinoma gvardija.
——-
Autorius: Rytas STASELIS