Būtis ir nebūtis. Visada ir niekada. Šiluma ir šalna. Balta ir juoda. Tokį gegužės gyvenimo laišką rašo ieva. Žaliuoja ievelė, žydi baltai, greitai atneš juodų uogų. Protėviai gražią pasaką apie ievą sukūrę, mėnesį jai skyrė, spėjo, kad gimę gegužės mėnesį vaikai bus kaip ievos orai: ir šilti, šviesūs, ir lyg mieli, bet ir šalnomis nudilgins.
Senų laikų pasakos Ieva išlydėjusi bernelį kaip baltai pasipuošusi jaunamartė ir sugrįžtančio laukusi. Nesulaukusi medžiu virtusi, tad karti, ašaringa Ievos dalia kas pavasarį prasiveržia baltais žiedais, skleidžiančiais gailų ir aitrų kvapą. Nors graži, skaisčiaveidė mergina, it iš pieno plaukusi, kraujo ašaromis raudojusi, bet niekam pykčio neturėjusi.
Kiek tų vargelių bus, kiek metelių gyvens žmogus, iškukuoja gegutė. Ar čia tik burtai, ar teisybė – su pinigais ar be pinigų pirmąkart užkukuoja gegulė? Bet giesti gegužėlė – nerimsta širdelė.
Žmogui brangiausia tai sveikata, kad ir vargiai gyveni. Nėra sveikatos – gyveni stuobrio vietoje. Kad kas įdėtų naują širdį, tą sveikatą, tai gyvenk ir gyvenk. Bet – pats nepasiimsi nei ligos, nei sveikatos. Kokie nervai prie širdies prilimpa, nesutari šeimoj ir pagenda širdis be laiko, skauda, kaip peiliu pjauna. Ot, varlės kiaušinis! Kai širdis labai gaili (jautri), tai dažnai daugiau parodo nei protas. Žiūrėk – prie akių gegužė, už akių rupūžė. Liežuvio galu (tarp kitko) pasako, visai ne iš širdies. Iškeikia, išplūsta, nors ir prašai, neerzink, aš tau ne šuva, o paskum nebeatmena, sako, ko gi čia velnio dar raukais? Kaipgi čia visada atsiminsi gerą taisyklę – prisėsk uodegą, prikąsk liežuvį, nepyk, ragas kaktoj užaugs. Prasti popieriai, kai pyktis ir kančia lyg gegužės auselės dygsta pavasarį iš supuvusių žemių, medžgalių. Iš tokio žmogaus nieko nelauk: pūpso išsižiojęs it gegužiukas, rodos, visas vežimas gali į gerklę įvažiuoti, bet tik jam būtų gera, o kiti – nors badu mirkit.
Jei galva nedirba, ar raudok, ar giedok, vis tiek nieko nebus. Atsisėsi į savo gyvenimo stakles, vienas siūlas juodas, kitas baltas ir audi ramtatiką – languotą drobinį audinį. Gegužę šią saulė tik skruostą iškiša ir vėl pasislepia, debesin įsibrauna. Vėjas, ievos žiedus pasūpavęs, atneša aitrų kvapą – supranti, kad ne tik balta ir juoda turi austi. Ievos žievė labai pravers, nesunkiai nudažys sodriai žalia spalva dienų drobes. Kad tave gegužė! Ir suvešės gegužraibės, gegutės duona (raudonoji žiognagė), gegutės rūtos ten, kur žemė juoda kaip nuodėgulis, riebi kaip druska.
Tokios tokelės, štai kaip yra! Ir žmogaus akys juokiasi, šypsosi, blizga, dega.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ