Vasaris – paskutinis žiemos mėnuo. Nors kovas dar pagąsdina šaltuku ar snaigėmis, tačiau žinome, kad tai tik laikina, kad greitai, pasak Kristijono Donelaičio, šalčių pramonės su ledais visais į nieką pavirs.
Tad ko reikia, kad pajustume pavasario dvelksmą – mėnesių kaitos, šiltesnio saulės spindulėlio ar tiesiog suvokimo, kad šviesa nugalės tamsą? Tikriausiai, visko po truputį. Ir daug tikėjimo, kad ir tamsiausia naktis baigiasi, kad pagaliau išauš rytas, kad blaivus protas nugalės beprotybę.
O kaipgi mes galime greičiau prisikviesti pavasarį? Kaip mums išlįsti iš vilko kailio? Nežinau, ar tai bendra tendencija, tačiau tiek daug piktų, viskuo nepatenkintų žmonių dar niekada neteko sutikti kaip šią žiemą. Nepasitikėjimas, nesibaigiantys skundai, savanaudiškumas, nenoras pamiršti prieš kelis dešimtmečius patirtas skriaudas žmogų ne tik sendina, bet ir atima žmogišką pavidalą. Kartais pasiklausius vos ne valandą trunkančių aimanų net nuostaba ima – kaip galima gyventi su tokiu pykčiu, neapykanta visiems? Matyt, ne veltui sakoma, kad žmogų įskaudinti – vieni juokai, tačiau gebėti atleisti ar pamiršti skriaudą – menas.
Ar tokie žmonės pastebi, kad ateina pavasaris? Gal jiems vis amžina žiema?
Ne vienas pastebėjome, kad atvykėliai iš kai kurių šalių šypsosi daugiau. Beje, dar pasaulyje yra šalių – nebūtinai labai turtingų – kur nakčiai durys nerakinamos, kur bėdai nutikus į pagalbą skuba visas kaimas ar miestelis. Žinoma, yra ir priešingai. Kai kur (daugiausiai turtingoje šalyje) normaliu reiškiniu laikoma, kad į svečius pas vaikus atvykę tėvai apgyvendinami viešbučiuose – kad vaikams netrukdytų. Mes kol kas gyvename šių dviejų pasaulių viduryje. Nežinau, ar kada prašalaitį dar priimsime kaip artimiausią žmogų, gal greičiau pasirinksime antrąjį modelį. Kad ir labai ironiška būtų, daugiausiai nuoširdumo randame ten, kur duona su kietesne pluta. Nepritekliai žmogų skatina dalytis tuo, ką turi, o išbandymo pyragu dauguma neišlaiko.
Kiekvieną pavasarį ant palangių atsiranda indeliai su daržovių ar gėlių sėkliukėmis. Joms sudygus laukia malonūs darbai – reikia laistyti, rūpintis, kad gležnam daigeliui nieko netrūktų. Tik tuomet iš jo išaugs gražus augalas, duosiantis derlių ar nuostabius žiedus. Tas mažas augalėlis gali labai daug ką pasakyti apie mus. Tereikia vasarą tik atidžiau pasižvalgyti po darželius. Jeigu gretimų sodybų darželiuose matai žydinčias petunijas, bijūnus – gali būti, kad čia dar gerumo ir kaimynystės dvasia gyva, kad išaušus pavasario rytui dar mokame į žemę berti sėklą ne tik sau, bet ir šalia gyvenančiam, kad mokame ne tik imti, bet ir dalytis.
Taigi, mielieji, jau metas iš sandėliukų traukti daigyklas, sėti naują derlių ir nepamiršti juo pasidalyti. Tada ir pavasaris paskubės ateiti ne tik į žemę, bet ir į mūsų namus.
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ