ekonomistė
Artėja rinkimai ir politikų meilė žmonėms vėl liejasi per kraštus. Vis dėlto ne visus žmones jie myli vienodai. Įprasta manyti, kad politikai nelabai rūpinasi skurstančiais Lietuvos gyventojais ir juos prisimena tik per rinkimus. Politikai iš tiesų skurstančiais rūpinasi ne visai taip, kaip derėtų. Yra ir kita kategorija žmonių, kurių politikai neprisimena niekada. Neprisimena, nors būtent iš jų kišenės ir patys duoną valgo, ir kitus maitina. Tai – profesionalai, kvalifikuotieji, intelektualai ir (kartais) turtingi. Valdžia jų nemėgsta ir nustumia į mokestinę atskirtį, o tiksliau – pasmerkti.
Labai akivaizdžiai ši meilė – nemeilė išryškėja taikant gyventojų pajamų mokestį asmenims, užsiimantiems individualia veikla. Kai kurie individualią veiklą vykdantys asmenys moka 5 procentų mokestį, kiti, vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovai – 15 procentų. Iš tiesų, gana sunku suprasti, kas gi ta laisvoji profesija ir kuo ji skiriasi nuo nelaisvosios ar nuo ne profesijos. Pagrindinis kriterijus, pagal kurį veikla priskiriama laisvosios profesijos kategorijai – tai intelektinės paslaugos, kurioms teikti gyventojas turi turėti specialų išsilavinimą ar kvalifikaciją.
Tad jei savo šimtą eurų uždirbi plaudamas grindis, mokėsi 5 procentus, o jei mokysi vaiką matematikos – mokėsi jau tris kartus daugiau, 15 procentų. Valdžia kažkodėl mąsto, kad žurnalistų, teisininkų, apskaitininkų, konsultantų, architektų, inžinierių, dizainerių, gydytojų, psichologų ir dar daugelio kitų veikla nežinia dėl kokių argumentų turi būti apmokestinama sunkiau. Ar čia kokios nuodėmingos profesijos ir kuo čia dėtas tas išskirtinumas – laisvoji? Jei santechnikas dirba individualiai, jis lygiai tiek pat laisvas, kiek individualiai dirbantis repetitorius. Ir tikrai nebūtinai repetitorius už valandą gauna daugiau nei santechnikas.
Galbūt paklausite, o kodėl visi individualiai dirbantys neturėtų mokėti 15 procentų gyventojų pajamų mokesčio, kaip kiti dirbantieji? Mažesnis tarifas individualiai dirbantiems asmenims prasmingas, nes jie neturi darbdavio teikiamų garantijų ir reguliarių pajamų. Jų veikla artimesnė mažai įmonei, kuri moka 5 procentų pelno mokestį, ir gali atskaičiuoti sąnaudas, nei darbui pagal darbo sutartį.
Tęskime meilės – nemeilės temą. Tarp dirbančiųjų irgi yra skirtingai mylimų. Čia griežiama dviem smuikais. Nepatogi neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo metodika sukuria papildomą mokesčių ir administravimo naštą. Ir, žinoma, „Sodros“ įmokos, kurios neturi lubų, kai išmokoms tokios lubos yra. Ir čia mažiau mylimi protingi, kvalifikuoti ir todėl daugiau uždirbantys.
Kokią žinią tokia mokesčių sistema siunčia žmonėms? Siunčia kelias žinias. Pirma, ji baudžia už kvalifikaciją. Žinoma, norintieji kvalifikacijos siekia nepaisydami mokesčių, bet vertybes – nori nenori – klibina. Antra, ji skatina jei ne vokelius ir šešėlį, tai bent pilkus būdus sumažinti mokamus mokesčius. Trečia, ji kuria nepasitikėjimą ir nusivylimą, o šis turi savo kaštus – mokesčių vengimą, emigraciją. Vilko paaiškinimas ėriukui „tu kaltas vien todėl, kad ėsti noriu“ neįtikins nei tų, kurie nustumti į socialinę atskirtį, o juo labiau tų – kurie į mokestinę.
Komentaras LRT radijui
——-
Autorius: Rūta VAINIENĖ