2024/12/23

 

Švėsoj keliu, tumsoj gulu

Agnės Penkauskaitės nuotrauka

Vištos vokar unksti ajo tūpt, pagada gol šindėj bus, tai nėt mirgės. Ir jaučias vokar vakari bliova, va – iš komino dūmai kyla aukštyn, tai tikrai bus pagada. Dungus švėsyn aina, maž ir nustos lytėn, aukštai padungėlam tik vienas kitas pilkas debesėlis skrenda ba sparnėlių.

Unksti unksti, kė tik šviesa prasdėjo, apsiruošus, paskėlus padurkus, lakiu pazyliot pakėmiais po ūlyčių. Aplink toli, piliu tėsiau. Drožiu kėp koks pagaikštis, tai nėt padolkos aukštyn aina. Bėgčiu pabagu, tai vėl ainu žingsniu, gur gur gur vis tėp pabagom ir lakstau. Mat dručkėla aš tokia moteryta, apskrituola, ir veidelis apvalainas, akėlas didalas. Visų dienų ir tinderiuoju ba dorbo loc koksai čiučka. Prabiskinėju, nerūpastauju apė ūkį. Duona ir to kėp pagalys pasdora (kieta) – velniai jos nemotį. Nebėkepu duonos, tingiu. Su duonu raikia dirbt, ir bulbų įdėt raikia biškį, ir gerai išminkyt, kad tašla nebalipt prė runkų, tai tadu duona skani. Raikia sveikotos duonų minkyt, duodi duodi abiem runkom. Skysta tašla – išsiplos bakanai.

Nuveič krautuvan duonos, alia apsivilk, apsitaisyk. Kėp trumpa, tėp trūksta, vėnoj kėlnių kiškoj būta skylas, baskubydama kojų ton skylan įkišiau, nugi pabaiga svieto. Suknalį išsitraukiau iš šėpos, sakau, apsivilksiu – visa padolka išryta žvynas. Nebaturiu nė vėnos padabnos suknios. Ir apsiavylas vosariškas. Geriau namė rungysios kėp šunia unt girnų. Mamyta taigi netingia kalbat, kalba ir kalba kėp malata, soko, žiūrėk unt gandrų, jis netingia, naša ir naša šupuliukus, taiso lizdų. O mani tingėjimas visų apijėma, ar prėš lietų? Do tagul džiaugias, kad dainuškų paniūniuoju – raikia netingėt, rūtalas ravėt, raikia rytas vakarėlis daržėlis prižiūrėt.

Pagaliokus kelius įbesiu, viršūnas surišiu, žirnikai, kur kvėpia, ir va šitė mėlyniukai gražiai apsirungis. Neraikia daug gėlyčių, levažundžių, razatų, nasturkų do jėgu pabarstysiu, ravėk tadu vėl, žiūrėk. Pėrniai mašalai mon visus gladijolių žiedus išaptavojo, skylalam skylalam visi. O trepsėjau trepsėjau apė tų savo daržėlį. Nebar sveikotos, visur sopa.

Duodavau jauna su bernioku mat džiaso kasnedėl, kad nėt padlogų skėlam. Vikriai aplink berniokus sukiaus, kėp skrusdama artyn brukiaus. Ir kavalieriai ba kepuras, ba čebotų aplink klatį sukė rotų. Koks dungtis, tokia jir padungta! Šokau, kolei padus užniežčia. Podai pasimušė, dabar nebapainu. Sopa įsimata, podai tokė va tartum kaista, vis kėp ir kraujas voikščioja, kė trini kojas. Raiks basom pavoikščiot, gol atsitaisis.

Ir guzas prė kėlio kėp kiaušinis. Unt pačiūžų buvau suskūlus. Turėjau pačiūžas, medinį tokį trikampį tata nupjova, dalgės, kur stora pusa, nujėma, įkala tan medžian, skylas progrįžė, virvalam pririšė. Laksčiau laksčiau su tom pačiūžom, kol golvų prasiskėliau.

Tai va, jaunystas dūkimas ir atsiliepia. Nūdnas dabar gyvėnimas, kartais visa atsimanu, visa šviesu galvoj, ir vėl neba, jaugi šmotas matų prajo. Aini žmogus atgalyn, negi jaunyn. O pardėn tėp nusiakėju, kad vos kulnus povalku. Vakarienas tik do labai norias. Gol išsiplaksiu blynų tašlos, silkį už vodagos partrauksiu par tų tošlų ir – unt patalnios. Ar čia bulbas torkavotas unt pusas sumaišytėn su rūgintu tašlu ir paskėpt blynų? Pasčiupinėju, minkšta pati kėp tašla, kur tik griebi, visur liula. Apsimisliau – vakarienas norėčia skystai. Tadu jau ir lovon krapštysios, jau vokaras.

——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video