Būva kartais pasitaiko, aidamas sugriūva,
Kojom kliūva koks grumuntas arba žvyro krūva.
Neužtanka vėn dairytis unt dėšnį ar kairį;
Varta pažiūrėt unt kėlių, neužmiršt kur aini.
Šaukštas, net ir akulioriai jama ir prapuola,
Labai markatna jų jieškot – o jė gi unt suolo.
Visų laikų ko nors jieškai, kai kų ir atrundi,
Iščėstlyvas pasjunti, kai sveikas nubundi.
Kai sumįslius apsižėnyt, pakol apsiuostai,
Kartais net ir geras draugas tau nosį nušluosto.
Jom tai nėra jau kur trauktis – viskas savo vietoj,
O tau vėl viskas iš prodžių, pradėt vėl no nieko.
Možna pražiopsot netyčiom daug gerų dalykų;
Sunkoka būva patropyt net ir savo gryčion.
Niekas žioplių neužjaučia, kai jė „nugrybauja“,
Vienytis kad jė pradatų, tai būt šis tas nauja.
——-
Autorius: Algirdas Vilutis