Ubagų visur daugyba ir burčija kožnas.
Jos apvilkt, jais pasirūpyt turia kiti žmonas.
Seniau bėdnais, ba sveikotos rūpinos kaimynai,
Būdavo ir valgydina, kėlia pakasynas.
Jė padadavo kaimynom, kiek jėgų turėjo,
Gaudavo biškį almužnos, jei mažai – burbėjo…
Užmokėt jiem negalajo, kiek tikrai priklausa,
Daugeliui ir gaspadorių buvo duona sausa.
Kalėdojo palei kiemus ubagų ne vienas;
Vyrai, moterys, bobutas myna dobilienas.
Ubagas gryčion ataina – garbė Jėzui Kristui –
Kalba poterius unt suolo, ait toliau nedrįsta.
No krikštosolas lig durų buvo jilgas suolas;
Ubago vieta prė durų, o ne kur papuola.
Poskum pasibadavoja, visas badas keikia,
Jama lašinių ar duonos, paprošo – ko raikia.
Ubagaudavo pavieniai visai ne iš gėro;
Užmiršti valdžios, kaimynų, ronyti par karų.
Šindėj ,,ubagai“ važiuoja audi, mersedėsais:
Kur – užėjį gryčion klausia – pinigai padėti?
Šitė nigdi ir neklausia, ar turi iš viso;
,,Ubagų“ su mersedėsais, su ginklais priviso.
Jei mėginsi no jų gintis, trotkų jiem darysi,
Visadu tu būsi kaltas, po teismus tumpysės.
Dabar ,,remtinais socialiai“ šitokios vadina –
Duoda pinigų, abroko, jų vaikus maitina.
Jėgu siūlysi jiem dorbų, tik… kur gerai moka,
Nesijims sudėtingėsnio – ne kų jė bamoka.
Dabar visoks recidyvas, visokė banditai
Vogia, plašia iš ko golia, nėt vienas no kito.
Tai ,,lunksčios moralės žmonas“ – tėp jė pavadinti –
Voikščioja kėp niekur nieko, nėr kėp no jų gintis.
——-
Autorius: Algirdas Vilutis