Jau no pot unkstyvo ryto pačiam miesto centri
Ruporas bliūdo didumo lig išnakčių karkė.
Žinias duodavo visokias, dainovo ir grojo,
Girdėjos Kalnaly, Zuntaj, nėt stotės rajoni.
Nedideli radijušai buvo kožnoj gryčioj,
Tik viena banga tabuvo, možnėjo klausytis.
Jėgu buvo kas neaišku ar ko nebūt trūko,
Laikraščiai viskų aprošia, net ir apė ūkį.
Tas unt stulpo garsintuvas pasilsat netrukda;
Dėl to, kad mėgot negolia, niekas nesiskunda.
Nu, o jau bažnyčios varpas trukda kad jį šimtas…
Buvo laista jo tik zvonyt par didžiosias švintas.
Ruskai baveik nemokėjom – mokino Kašponis;
Kai pramokom, žinias klausam kėp ir kiti žmonas.
Prancūzų kalbos mokino ,,prancūza“ Aldona;
No aštuntos ,,maitre“ Striupas – mokslus galvon vora…
Lokstam apė stadijonų, svaidydavom jietį,
Spordam ,,futboly“ aikštalaj ar kur buvo vietos.
Žiemų čiūžėm, sniegų braidam, čiauždavom no kolno,
Dildydavom Kupos kriaušus, kur buvo nevolnia.
Pamokos buvo svarbiausia – jokių pralaidimų;
Ba pričinios nebūt klasėj – nesusipratimas.
Mokytojai geri buvo, mokia, klausinėjo…
Kėp svarbu būt pijonieriais, vis įtikinėjo.
Sibiran vėžia iš kaimų, būdavo baisoka,
Buvo važami visokė, vėžia ir klasiokus.
Partizanų visur buvo – vadino miškiniais;
Gynas no valdžios naglumo net iš paskutinių.
Nesirašyt pijonieriais – turėjom do proto;
Morozovus, Matrosovus pavyzdžiais mum stota.
Vėliau viskas kiek aprimo, laikas biškį keitas,
Mokinoms pagal programų, nu ir knygas skaitam.
Matais augom, razumnėjom – viskas gerai buvo;
Agzaminus kasmat laikiam ne iš mandagumo…
Vosarom golvas vėdinom prė upas ar darži,
Buvo možna dirbt kolūky ar kitokiam darbi.
Visai pabaigus mokyklų raikėjo dairytis,
Nusitvėrt ko ar mokintis, o paskui matysis.
Ar patiks tau dirbt iš viso, ar netinka niekas;
Gol patinka rašyt posmus, agituot ait priekin.
——-
Autorius: Algirdas Vilutis