Džiugu, kai ir į mūsų miestą dirbti bei gyventi atvyksta jaunų žmonių. Vienas jų – Mantas Džiaugys iš Jurbarko. Nuo vasaros jis dirba Kupiškio valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje, kur eina vyriausiojo specialisto-maisto produktų inspektoriaus pareigas. Iki tol dvidešimt ketverių vyras šio miesto niekada nėra matęs. Su juo ir kalbamės apie įspūdžius apsigyvenus nedideliame Aukštaitijos miestelyje.
Kokiais keliais atsiradote Kupiškio rajone?
Esu iš Jurbarko rajono. Baigęs mokslus ėmiau ieškoti darbo pagal savo specialybę. Dirbau ir kitus įvairius darbus, bet norėjosi, kad baigti mokslai nenueitų veltui. Tuomet, kai atsirado galimybė dalyvauti konkurse į Kupiškio maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiojo specialisto vietą, nebegalvojau apie artimesnį ar mielesnį rajoną. Turint mano specialybę darbo atsiranda labai retai. Mokiausi Lietuvos sveikatos mokslų universitete veterinarinę maisto saugą.
Mokykloje man labiausiai patiko matematika ir biologija, todėl stodamas dairiausi į gamtos mokslus. Galvojau apie veterinariją ir maisto saugą. Į pastarąją įstoti buvo sunkiau, todėl ir stojau. Bet dabar rinkčiausi pirmąją, nes tai – perspektyvesnė specialybė.
Bet ir dabar esu patenkintas – baigiau mokslus ir turiu darbą. Tiesa, iki tol niekada nesu buvęs Kupiškyje. Todėl po konkurso Vilniuje važiavau tiesiai į šitą miestą pažiūrėti, kaip jis atrodo.
Ir kokie įspūdžiai?
Iš tiesų miestas pasirodė gana didelis, kai atvažiavau pirmą kartą. Man labai patinka šitas kraštas. Kupiškyje apsigyvenau su žmona – čia nuomojame butą. Neseniai sulaukėme vaikelio.
Ar nesinorėjo likti arčiau namų?
O ką daryti? Žmonės dabar į užsienį išvažiuoja, o čia ta pati Lietuva. Buvau ir užsienį pasiekęs. Vieną kartą studijų laikais bandžiau padirbėti vasaros atostogų metu. Antrą sykį jau po studijų – turėjau Lietuvoje darbelį, bet giminės pasiūlė atvykti į Airiją. Tai buvo prieš metus darbas keliems mėnesiams. Bet nusprendėme grįžti namo – gal man būtų patikusi ir emigracija, tik žmona norėjo atgal.
Koks Jūsų dabartinis darbas?
Mano pareiga rūpintis maisto sauga, viešojo maitinimo įmonių kontrole, jų higienos reikalavimais. Tikrinu ir parduotuves, ir kavines, ir vandenvietes.
Pirmosios dienos tarnyboje buvo tikrai sunkios. Aš ir kolegė – nauji darbuotojai. Nebuvo tų specialistų, kurie galėtų supažindinti su darbo sritimi. Taigi, patys turėjome viską išmokti. Ką išmokau universitete, nieko panašaus neliko pačioje praktikoje – čia viskas kitaip. Ir mokytis dar, manau, reikės daug. Toks išbandymas manęs neatbaidė nuo specialybės – reikia tik domėtis toliau ir ieškoti, ko dar nežinau.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ