Žmonės dar nori susitikti vienas su kitu, moka bendrauti. Tik reikia, kad kažkas pradėtų pirmas, parodytų iniciatyvą. O kad geros mintys ir idėjos neprapuola veltui net po kelių dešimtmečių, puikiai liudija praėjusį šeštadienį – rugpjūčio 3 d. – Adomynės dvare vykęs Aidukų giminės suėjimas.
Svarbiausia – noras
„Mūsų giminė labai didelė, nes iš mamytės ir iš tėvelio pusės buvo gausios šeimynos, – pradėjo pasakojimą viena iš Aidukų giminės susitikimo organizatorių, jau devyniasdešimt metų perkopusi Elena Minkevičienė. – Į šį giminių susitikimą susirinko giminės iš tėvelio pusės. Labai norėjosi susitikti daug anksčiau – kai dar visi buvome jaunesni. Apie tokį susitikimą svajojome prieš trisdešimt metų – jau net ir datą bei kvietimus buvome paruošę. Bronislava Kručaitė dirbo respublikinėje banko kontoroje ir juos ten atspausdino. Buvo numatyta susitikti Vėderiškių kaime, Marijonos Kručienės sodyboje. Bet tas susitikimas neįvyko. O priežastis labai paprasta – pivorius nepadarė alaus.“
Tuometinė nesėkmė nepalaužė noro, tik laiko daug nutekėjo. Dar guvi, bet jau garbaus amžiaus sulaukusi E. Minkevičienė išsaugojo tada atspausdintus kvietimus ir juos panaudojo tik dabar – po kelių dešimčių metų.
„Daug triūso įdėjo Arvydas Ignatavičius – mano pusbrolio dukros sūnus. Jis atvykęs pradėjo manęs klausinėti, nes norėjo nupiešti giminės medį, o paskui kilo mintis sukviesti visus susitikti, – pasakoja E. Minkevičienė. – Aš jau ne jauniklė esu, guliu lovoje, todėl dirbau telefoniste – skambinau tiems, kurių žinojau telefono numerius, ir kviečiau atvykti.“
Kad pagaliau po tiek metų išsipildytų svajonė susiburti visiems draugėn, daug pastangų įdėjo Bronislava Kručaitė, Elena Petronienė, Rokas Ignatavičius, kuris Vilniuje archyvuose praleido ne vieną valandą tikslindamas pavardes, vartydamas dokumentus. Labai pagelbėjo ir Palangoje gyvenančio Artūro Šlapelio, kuris daug žino apie giminę, konsultacijos.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ