Biofizikos bakalaurė, biotechnologijos magistrė, bioinformatikos mokslų doktorantė – tai buvusios Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos mokinės Editos Karosienės (Bartaševičiūtės) dabartinių pasiekimų kopiant į mokslo ir karjeros aukštumas ženklai.
Ji vasario 22 d. lankėsi buvusioje savo mokykloje ir vedė baigiamųjų klasių gimnazistams seminarą apie mokslininko darbą. Simpatiška ir stilinga, gerai mokanti bendrauti su auditorija lektorė jau ir be didelių aiškinimų leido spėti, kad mokslininko gyvenimas nėra nuobodus ir pasmerkiantis vienatvei.
Lėmė biologija ir fizika
Į seminarą atėjusiems gimnazistams ir būreliui mokytojų Edita prisipažino, kad jai labai smagu čia sugrįžti po devynerių metų. Fiziką viešniai dėsčiusi mokytoja Alma Vilčinskienė susirinkusiesiems priminė, kad Edita mokėsi labai gabioje klasėje. Puikiai išlaikė baigiamuosius egzaminus ir mokyklą baigė su pagyrimu. Pedagogė atkreipė dėmesį į tai, kad ši gabi mokinė į Kupiškio gimnaziją atėjo baigusi aštuonias klases Salamiesčio pagrindinėje mokykloje. Taigi, mokslo aukštumų gali pasiekti ir kaimo vaikai. Tereikia ryžtingai siekti sau užsibrėžtų tikslų ir turėti svajonę.
Pasak Editos, mokykloje jos mėgstamiausi dalykai buvo biologija ir fizika. Patiko ir matematika. Tačiau kaip ir daugelis abiturientų ji nelabai žinojo, ką norėtų studijuoti. Aišku, kirbėjo noras kažkaip sujungti į visumą tuos mėgstamus dalykus. Iš dalies tai ir nulėmė jos motyvaciją renkantis biofizikos studijas Vilniaus universitete. „Mokytojai stebėjosi, kad stoju ten, kur nėra jokio konkurso. Nesuprato, kodėl labai gerai baigusi gimnaziją nepasirinkau teisės, ekonomikos ar politologijos – populiarių sričių, kur didžiausi konkursai“, – pasakojo Edita ir teigė, jog savuoju pasirinkimu nenusivylusi.
Bebaigdama bakalauro studijas 2007 m. ji, kaip ERAZMUS studentų mainų programos dalyvė, išvyko studijuoti į Danijos technikos universitetą Kopenhagoje. Pirmoji pažintis su šia aukštąja mokykla būsimai mokslininkei buvo lemtinga. 2008 m. su pagyrimu (cum laude) Vilniaus universitete įgijusi biofizikos bakalauro laipsnį, mergina tame pačiame Danijos universitete tęsė studijas ir po dvejų metų įgijo biotechnologijos magistro laipsnį.
Studijuodama dirba
Nuo 2008 m. Edita dirba Danijos technikos universiteto Biologinių sekų analizės centre. Ji įdarbinta visu etatu, bet turi studentės statusą. Iš pradžių Edita dirbo sistemų administratore ir pagrindinis jos užsiėmimas buvo kurti mokslines kompiuterines programas. Šiuo metu Edita yra bioinformatikos mokslų III kurso doktorantė. Dirba prie mokslinio darbo „Epitopų nuspėjimo metodai“.
Pastaruosius dvejus metus ji buvo ir pagalbinė dėstytoja dviejuose skirtinguose Danijos technikos universiteto kursuose. Padėjo studentams pratimų metu, taisė ir vertino jų atsiskaitomuosius darbus. Taip pat dėstė pačios parengtą trijų dienų kursą „Universidad Peruana Cayetano Heredia“ universitete Limoje (Peru) bei „Leloir“ institute Buenos Airėse (Argentina). Praėjusį rudenį skaitė paskaitą Vilniaus universitete Tarptautinėje studentų konferencijoje „The Coins“. Ji yra išleidusi tris mokslinius straipsnius tarptautiniuose moksliniuose žurnaluose, vieno iš jų – pirmoji autorė, o kituose bendraautorė. Taip pat yra ir vienos mokslinės knygos skyriaus bendraautorė. Pasak Editos, mokslininkams būtina apie savo tyrinėjimus skelbti mokslinėje spaudoje. Vienas iš gero mokslininko kriterijų – jo publikacijų skaičius, ypač prestižiniuose, aukštą citavimo indeksą turinčiuose mokslo žurnaluose, knygose.
„Studijuoju anglų kalba. Gaila, bet daniškai nemoku, tik šiek tiek suprantu. Šios kalbos mokytis didelės motyvacijos nėra, nes visi supranta angliškai. Daugiausia bendrauju su čia studijuojančiais žmonėmis iš kitų užsienio šalių. Vietiniai žmonės uždaroki“, – sakė Edita.
asmeninio archyvo
Nuobodulio – nė kvapo
Pasak jos, gajus stereotipas, kad mokslininkas – tai akiniuota, nuolat į knygas akis įbedusi, per dienų dienas džiūstanti laboratorijų vienatvėje persona, beveik neturinti draugų, nevaikštanti į jokius vakarėlius. Taip pat daugelis mano, kad mokslininkas mažai uždirbantis, negalintis sukurti savo verslo žmogus ir apskritai jo gyvenimas – nuobodybė. „Kad taip nėra, galiu paneigti ir savo pavyzdžiu. Mokslinės karjeros dėka man teko pristatyti savo darbus įvairiose mokslinėse konferencijose Izraelyje, Čilėje, Danijoje, lankyti kursus Anglijoje bei Italijoje. Taip pat teko dirbti prie europinio masto projekto, įtraukusio didžiausius bioinformatikos centrus iš visos Europos. Mokslininkų susibūrimuose ne tik keičiamasi naujausiomis žiniomis, pristatomi įvairiausi tyrimai, bet ir bendraujama neformalioje aplinkoje. Pavyzdžiui, Čilėje su kitais konferencijos dalyviais teko vakarieniauti nuostabaus grožio pilyje. Aš visuomet, jei tik įmanoma, stengiuosi porą dienų pasilikti tame mieste, kur vyko mokslinė konferencija, kad ramiai galėčiau susipažinti su jo lankytinomis vietomis“, – pasakojo pašnekovė.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ