Rašytiniai šaltiniai teigia, Kad Šimonių vaikai pirmąsias pamokas pradėjo lankyti prieš 135 metus. Į mokslą juos tuomet, deja, kvietė rusų valdžia. Todėl daugelis tėvų nenorėjo savo atžalų leisti į tokią mokyklą, o mokytojų dalijamus vadovėlius mesdavo į krosnis. Užuot lankę rusų mokyklą šimoniečiai noriau rinkdavosi į slaptas lietuviškas mokyklėles.
Mokyklą įsteigė rusai
Yra manoma, kad prieš XIX a. pradžią galėjo veikti lietuviška parapinė liaudies mokyklėlė, o nuo 1870 metų – valdžios įkurta pradinė mokykla, kuri 1876 m. sudegė. Tikrų duomenų apie tai nėra.
Teigiama, kad pirmąją mokyklą Šimonyse 1880 m. atidarė rusų valdžia. Įsteigta valdiška vienklasė pradžios mokykla. Čia skaityti, rašyti, skaičiuoti mokyta tik rusų kalba.
Dauguma šimoniečių vengė savo vaikus leisti į tokią mokyklą. Bet tie tėvai, kurie troško savo atžaloms rasti gerą valdiškos tarnybos vietą, vaikus leido ir net remdavo mokyklą finansiškai. Šimoniečius tuomet mokė, nors ir nemokėdamas lietuvių kalbos, rusas mokytojas Zozulia. Jo pareiga buvo vaikams įskiepyti rusų kalbą, todėl dalijo naujus vadovėlius šia kalba. Tėvai juos tuoj pat išmesdavo.
Nuo 1883 m. Šimonyse pradėjo mokytojauti Osipovičius.
Mokytojo darbas buvo nelengvas – jam dirbti reikėdavo vienam su trimis skyriais po 15–20 mokinių. Jie mokyti iš eilės.
Mokykla skyrėsi nuo trobų
Mokslas valdiškoje mokykloje galėjo trukti 2–3 žiemas. Mokyklos pastatas su neįstiklinta veranda nebebuvo panašus į kaimo gryčias be grindų. Viename namo gale buvo mokytojo dviejų kambarių butas su virtuve, kitame – mokyklos klasė. Čia buvo keturi dideli langai, klasėje stovėjo apie dešimt keturviečių suolų. Kertėje kabėjo rusiška ikona su degančia lempa, prieš kurią kas rytą buvo skaitoma rusiška malda. Jos metu vaikai privalėjo stovėti.
Vėliau leistos ir katalikiškos maldos, bet jos kalbėtos tik rusiškai.
Drausmės priemonės mokykloje buvo įprastos tuo metu: pabarimas, statymas į kampą, klupdymas ant kelių paprastai, klupdymas ant žirnių, liniuotės kirčiai per delną, ausies sukimas.
Rašytiniais duomenimis, 1881 m. Šimonyse mokėsi 69 mokiniai, 1883 m. – 44 mokiniai.
Baigiamųjų egzaminų laikyti Šimonių pradžios mokyklos mokiniams reikėdavo važiuoti į Anykščius.
Maždaug iki 1895 m. Šimonių valsčiaus pradžios mokyklą baigė ne vienas žinomas šio krašto žmogus. Tai kraštotyrininkas, visuomenininkas Peliksas Bugailiškis, vaistininkas Valentas, Liepojos kapelionas Jonas Vizbaras, visuomenininkas, lietuvybės gynėjas Vilniaus krašte Sabaliauskas, gydytojas ir knygų leidėjas Jurgis Šlapelis, inžinierius Feliksas Vizbaras ir jo brolis, Palangos grafo Tiškevičiaus dvarų administratorius, vėliau Palangos burmistras Antanas Vizbaras, teisininkas Kazys Šilinis, menininkas Ignas Šlapelis, mokytojas Viktoras ir daugelis kitų.
Grįžo lietuvybė
Be mokslo nebuvo ir rusų valdžiai nepaklususių valstiečių vaikai. Jie lankė slaptas mokyklėles, kurios glaudėsi tai vienoje, tai kitoje kaimo troboje.
Viešai gimtąja kalba šimoniečiai pradėti mokyti 1905–1906 metais. Pirmasis lietuvis mokytojas čia buvo Julijonas (Julius) Greimas.
Nepriklausomos Lietuvos metais ypač didelis dėmesys skirtas pradinei mokyklai. Ji tapo ir Šimonių kultūros centru. Vaikų mokykloje daugėjo, todėl 1910 m. valstiečių iniciatyva ir lėšomis (už 6–7 tūkstančius rublių) pastatyta nauja dviklasė pradinė lietuviška mokykla. Namas buvo didelis – trijų kambarių. Senasis mokyklos namas paliktas mokytojų butui.
1915 metais mokykla sudegė. Vėliau pastatyta nauja mokykla, kuri po restauracijos ir dabar tebestovi. Viename gale buvo klasė, o kitame – mokytojo butas. Mokykla visą laiką vadinta mažąja, nes atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, prezidentaujant A. Smetonai, buvo pastatyta didelė 4 klasių medinė mokykla, vadinama didžiąja. Čia irgi buvo mokytojo butas.
Dviklasėje mokykloje aukštesni ir naudingesni mokslai galėjo trukti 4–5 m. Be vienklasės mokyklos kurso, dar mokyta kitų dalykų (gal geografijos, istorijos, gamtos pažinimo ir kitų dalykų).
Istoriniai sukrėtimai
1919–1920 m. senosios vietoje naujai pastatytoje Šimonių mokykloje mokėsi 116 vaikų. Mokytojavo Viktoras Kavoliūnas.
1933 m. mokykloje mokytasi trimis pamainomis. Keturmetė mokykla peraugo į šešiametę. 1933–1938 m. m. steigėsi 6 skyrių II laipsnio pradžios mokykla, sutraukianti mokinius, baigusius apylinkės keturių skyrių pradines mokyklas.
Ypač skaudžiai palietė mokyklą istorinių sukrėtimų metas. 1941 m. į Sibiro tremtį išvežti visi keturi mokytojai. Pasibaigus karui įstaiga buvo visai nusiaubta – sunaikintas beveik visas turėtas turtas.
1944 m. spalio 6 d. dirbo 4 mokytojai: Felicija Jakutytė (vedėja), Julija Pajarskaitė, Emilija Galvonaitė ir Leonas Andrijauskas.
1944–1949 m. m. greta pradinės mokyklos veikė keturių klasių progimnazija (dvi pamainos, klasėse po 30–35 mokinius). Į Šimonių progimnaziją kasmet ateidavo mokiniai, baigę aplinkinių mokyklų ketvirtąją klasę. Progimnazijos direktoriumi buvo paskirtas Vladas Devindauskas – Lietuvos istorijos dėstytojas. Vėliau jis buvo įtartas dėl pagalbos partizanams ir privalėjo trauktis.
Skurdas atėjo ir į mokyklą
To meto didžiausias rūpestis – sukomplektuoti klases, patikrinti mokinių žinias, ypač tų, kurie buvo keletą metų nesimokę. Pradinukai mokėsi iš ryto, o vyresnieji po pietų. Tarp pamainų buvo nedidelis laiko tarpas, nes rudenį anksti temsta. Pamokos tęsdavosi 40 minučių, pertraukos trukmė – 5 minutės.
Didelė bėda buvo patalpų šildymas ir žibalo trūkumas. Krosnis kūrendavo anksti ryte, tad po pietų būdavo šalta. Įvedus elektrą klasėje degdavo viena lemputė ir ta vos vos žibėdavo, o dažnai ir tų lempučių trūkdavo. Vyresniųjų klasių mokiniai, kai neparuošdavo pamokų ar nusibosdavo sėdėti klasėje, sugadindavo elektros laidus, o mokytojai, nežinodami kas atsitiko, paleisdavo mokinius namo. Mokykla buvo šildoma krosnimi. Kai pritrūkdavo malkų, patys mokiniai važiuodavo į mišką, atveždavo malkų, patys jas pjaudavo ir skaldydavo. Šaltą žiemą klasėse, ypač didžiojoje, prieš mokytojų kambarį, būdavo šalta ir mokiniai suoluose sėdėdavo apsirengę. Vadovėlių trūkdavo, o kai kurių dalykų net visai nebuvo, todėl mokytojams pasakojant ar diktuojant reikėdavo konspektuoti.
Paskutiniaisiais karo ir pirmaisiais pokario metais sąsiuvinių beveik nebuvo. Mokiniai rašė ant senų blankų ar ant laikraščių tarp eilučių. Kuprines atstodavo medinės dežutės.
Sunkiai vertėsi ir mokytojai – tėvai juos rėmė net ir maistu.
Laikotarpis buvo gana pavojingas: tremtis, partizanai. Todėl nenuostabu, jei ir mokykloje ištuštėdavo kuris suolas.
Mokykla augo
1949–1950 metais Šimonių progimnaziją perorganizavus į septynmetę mokyklą, trečioji ir ketvirtoji klasės sujungiamos į septintąją klasę. Dėl didelio mokinių skaičiaus abi septintosios mokėsi atskirai, bet baigė kartu – 1950 m. Tai buvo pirmoji septynmetės mokyklos laida – 47 mokiniai.
Nuo 6 klasės vaikai jau galėjo lankyti įvairius užklasinius būrelius. Veikė literatų, gamtos, sporto užsiėmimai.
Nuo 1952 m. septynmetė Šimonių mokykla peraugo į vidurinę. 1952 metų rudenį Šimonių miestelis atjaunėjo ir gerokai pagyvėjo. Į aštuntą klasę susirinko dauguma baigusių Šimonių septynmetę mokyklą 1950 ir 1951 metais – daugiau kaip 35 mokiniai. Atidaryta aštunta klasė, joje mokiniai dideli, po kelerius metus praleidę po septynmetės baigimo. Atidarius vidurinę mokyklą atgijo ir miestelis. Prie mokyklos naujai įrengtas stadionas. Kasmet rengiamos moksleivių spartakiados ir dainų šventės.
1955 m. išleista pirmoji abiturientų laida. Paskutinė (46-oji) abiturientų laida išleista 2001 m. ir tais pačiais metais mokykla tapo pagrindine mokykla. Iš viso išleistos 47 abiturientų laidos (apie 680 mokinių), dirbo daugiau kaip 200 mokytojų.
Dabartinė mūrinė mokykla pastatyta 1972 metais.
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ