Vieni pirmųjų mūsų rajono ūkininkų Ramutė ir Algirdas Stančikai iš Rudilių savo ūkį šiandien perleidę sūnui. Tačiau be gyvulio savo gyvenimo ši pora iki šiol neįsivaizduoja. Jiems keista, kad tokioje žemės ūkio valstybėje kaip Lietuva pinigai mokami už tuščius tvartus. Visa paguoda jiems anūkėlė iš Kauno, kurios meilę gyvūnams seneliai skatina padovanoję ponį, būrelį kalnų ožkų ir antyčių.
Nenorėjo sudaužyti svajonės
87 metų Algirdą ir 75 metų jo žmoną Ramutę „Kupiškėnų mintys“ aplankė gana ankstyvą rytą. Šių rudiliečių namai jau tuomet buvo pačiame darbų įkarštyje.
Stančikų sūnus Dainius rūpinosi dienos darbais ūkyje. O namuose likę tėvai ir jų anūkėlė Daina gamino stiprius pusryčius šeimynai.
„Mūsų anūkė jau po šeštos valandos atsikėlusi. Aš į tvartą melžti karvės ėjau ir ji netrukus atšlepsėjo savo gyvuliukų apžiūrėti“, – sakė R. Stančikienė.
Kaune gyvenančiai vienuolikmetei tikras rūpestis – senelių tvarte kreksinčių ančių, kudakuojančių vištų, kniaukiančių kačių, mekenančių kalnų ožkų būrelis ir tvarto puošmena – ponis.
Ruonės vardu pavadintą arkliuką Stančikai savo vaikaitei nupirko prieš dvejus metus. Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje už ponį ir tris kalnų ožkytes buvo paprašyta vos 2 000 litų.
„Būtume gal ir nepirkę. Bet tokia buvo anūkės svajonė – nenorėjome jos daužyti. Todėl ir pirkom tą ponį, o ožkytes paėmėme kaip priedą“, – šypsojosi pasakodamas A. Stančikas.
Mažajai kumelytei dabar jau aštunti metai. Ji, pasak šeimininkų, ramaus būdo, švelni. Joti Ruone jaunoji kaunietė dar nedrįsta, bet gyvuliukas jai paprasta užgaida, senelių teigimu, taip pat netapo. Mergaitė kiekvienas atostogas ir laisvadienius stengiasi praleisti Rudiliuose ir pasirūpinti savo augintine.
„Nors ji gyvena Kaune, meilė gyvuliams, matyt, su genais atėjo. Mes, kad ir tokio amžiaus, niekaip negalime atsisakyti ūkio, tvarto reikia ir anūkėlei. Ji visus gyvuliukus myli – turguje gali kiekvieną ančiuką ar viščiuką išbučiuoti. Net karves melžti moka nuo 4 metukų. Mums ji visur padeda“, – džiaugiasi kaimo nesibaidančia anūke R. Stančikienė.
„Keistas vaikas – jai reikia gyvulių, kaimo. Juk dabar jaunimas visai kitoks“, – stebisi ir Dainos senelis Algirdas.
Vyras netgi pastebėjo, kad mažoji kaunietė kartais išmano daugiau nei jis pats – ilgametis ūkininkas. Kartą, rudiliečio pasakojimu, anūkė iš būrio veršelių seneliui išrinko geriausią karvę.
„Kartą turėjome kelis veršelius. O anūkė nužiūrėjo, kuri telyčaitė geriausiai ėda ir pilnėja. Paklausėme mergaitės ir iš tiesų užaugo labai pieninga karvė“, – stebėjosi A. Stančikas.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ