Nei sėti, nei prižiūrėti – tik susirinkti… Tai bent gamtos dovana. Bet nei grybai, nei miško uogos ant medžių neauga. Reikia po kojomis žiūrėti. Renkant uogas turi mikliai dirbti rankos, o grybus – akys ir kojos… O jei baiminamės kokių gyvių, pasirinkime tinkamą aprangą. Gamta suteiks ne tik gėrybių, bet ir poilsio, grįšime gerai nusiteikę, pailsėję. Grįžus nauji darbai: uogas tvarkyti, grybus taisyti…
Tereikia susirinkti
Kaip gera, kad savo maisto atsargas gali be didelio triūso – nei purenęs, nei sėjęs, nei ravėjęs – papildyti. Ši Kūrėjo dovana auga miškuose, giriose, krūmuose… Miško gėrybių vartotojus galima suskirstyti į kelias grupes. Vieniems miškas – ne tik uogos, grybai, malkos, bet ir malonumo pabūti gryname ore, pakvėpuoti medžių išvalytu oru, pasiklausyti medžių ošimo galimybė. Kitiems – pajamų papildymo šaltinis. Dar kitiems – kažkokia baugi ir svetima gyvių veisimosi ir ligų platinimo vieta. Juk miške pilna erkių! Visi savaip teisūs.
Prityrę uogautojai maždaug pagal laiką jaučia, kada kokios uogos gali būti prisirpę, tada ir keliauja patikrinti. Kiti atsitiktinai kur vaikštinėdami pamato raudonuojančių žemuogių. Jei turi pažįstamų miškininkų, irgi gali sužinoti apie uogų ar grybų derlių. Mėgstantiems paklausyti miško ir pabūti jame, ši informacija pati pro akis nepraslysta. Ir miško keliuku vaikštinėdamas gali prisirpusią uogelę nusiskinti ar grybą nusipjauti. Tie, kuriems miškas – sezoninis darbas, geriausi informatoriai. Jie puikiausiai žino, kur kokie grybai, uogos auga, stengiasi dažniau patikrinti jų augimvietes. Jei važiuodamas autostrada ar kokiu kitu keliu, esančiu netoli miškingų vietovių, pamatysi šalia kelio įsikūrusius ir matomoje vietoje pasidėjusius indelį su uogomis ar krepšį su baravykais, raudonviršiais, žinok, kad jau grybų augimo metas. Bet jei miško gėrybių rinkėjai jau prekiauja grybais, dar nereiškia, kad kiekvienas bet kur miške apsilankęs grybautojas grįš su pilnu krepšiu.
Reikia žinoti, kur ir kaip grybauti
Patyręs grybautojas Antanas, labai mėgstantis gamtą ir nuo pat vaikystės dažnai linkęs kokį gerą pusdienį paklaidžioti po miškus ir krūmus, pasakojo, kaip reikia grybauti. Jis nuo pat pavasario savo šeimą pradžiugina įvairiomis gamtos gėrybėmis. Uogauti gali keliauti ir didesnė grupė žmonių, jei esi nepervargęs nuo bendravimo, tinka draugystė. Uogų užteks visiems, nes jų plotai nemaži. Grybauti geriausia vienam, jei nebijai, kad atsitikus kokiai nelaimei, pagalbos prisišauksi. Jei baiminiesi, geriausia – dviem, trims. Ne daugiau. Antanas pasakojo, kad paprašytas parodyti, kur auga grybai, iškeliavęs į mišką su didesne pažįstamų draugija. Jam tai buvęs rūpestis, kad kuris nepaklystų, nepasimestų, tai ne grybai rūpėję, o kiti, nepatyrę grybautojai, irgi ne ką teradę. Taip ir grįžę beveik tuščiomis. O jis pats vienas grybauti leidžiasi tik pradėjus dygti avižėlėms – pavasarį. Vis mėgsta pats patikrinti mišką.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Emilija PAMARNACKAITĖ