Antrus metus Lietuvą užklupusi ankstyva ir gili žiema kankina paukščius ir miško žvėris. Smarkus šaltis ir didelės, kietos pusnys pernai pareikalavo aukų – sunkių sąlygų neatlaikė stirnos ir kiti smulkieji gyvūnai. Dabar didelės grėsmės miškuose kol kas dar nėra, tačiau girininkai pastebi, kad baltasis badas jau šiepia savo negailestingus nasrus.
Pavojingiausios suledėjusios pusnys
Žiema į Lietuvą atėjo gana anksti. Sniego pridrėbė tiek, kad ir mūsų seneliai gūžčioja pečiais seniai matę tokias pusnis. Tačiau žmogui tokios oro sąlygos ne taip pavojingos kaip žvėrims.
Užsidėjus ledinei plutai ant sniego pusnių į laukinės gyvūnijos pasaulį ateina baltasis badas.
„Kol žvėrys gali patys prasikapstyti sniegą, tol grėsmės jiems nėra. Tačiau vieną dieną atšilus, kitą staiga atšalus ant sniego užsideda pluta. Ji ypač pavojinga stirnoms“, – teigė Šimonių girininkijos girininkas Genadijus Smirnovas.
Šie žvėreliai, pasak pašnekovo, visada gula tik ant plikos žemės. Bet jei negali prasikasti iki jos, tenka įsitaisyti ant sniego. O tai stirnas susargdina.
Pernai, G. Smirnovo pasakojimu, po sunkios žiemos buvo išgaišusių stirnų.
Šiemet, anot jo, sniegas gana ilgai buvo purus. Tik pastarąją savaitę atslinkęs atodrėkis jį sukietino ir jau pamiškėse galima pamatyti sunkiai vaikštančias stirnas. Jos, pasak girininko, brisdamos suledėjusiomis pusnimis ir kojas susipjausto. Tokiomis sąlygomis šiems žvėreliams ir maistą pasiekti sunku – jie negali prisikasti iki žolės.
Pagalba visada reikalinga
Todėl girininkas G. Smirnovas pataria žvėrių mylėtojams atkasti nors lopinėlį sniego pamiškėje. Taip stirnos ir saugiai pailsės, ir pasimaitins.
Papildomas maistas miško žvėreliams taip pat jau praverstų. Galima jiems atnešti šieno, daržovių, grūdų, vasarą rištų beržo šakelių.
Miškininkai savo ruožtu dažniausiai pjauna drebules. Stirnos itin mėgsta nuskabyti šio medžio viršūnėles. Tokiu būdu žvėrims gali padėti ir privačių miškų savininkai.
Gyvūnų, pašnekovo teigimu, nepamiršta medžiotojai. Jie daugiausia ir rūpinasi pašaru.
Medžiotojų pagalbos kol kas visai užtenka Alizavos girininkijos valdose. Čia, pasak girininko Tado Bakano, žvėreliai dar nebadauja. Tačiau jei pasikartos pernykštės žiemos sąlygos, gali kilti sunkumų.
„Kiekvieną dieną vaikštome miške ir matome, kaip elgiasi žvėrys. Dabar dar jie nebadauja – kol kas visko priveža medžiotojai. O ir patys žvėrys dar, matyt, susiranda maisto“, – sakė girininkas.
Tačiau sniegui sukietėjus, pasak pašnekovo, girininkija stengiasi padėti žvėrims: atstumdoma aikštelė, kur jie daugiausia renkasi, atvežama pašarų. Gyventojų pagalba, T. Bakano teigimu, niekada nepamaišo.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ