Jolanta Vosylienė, Salamiesčio bibliotekininkė, bene pati jauniausia iš mūsų kalbintų metraštininkių. Kolegės ją giria už stropumą, profesionalų informacijos išdėstymą ir pateikimą. Įdomu, kad pirmasis didesnis Jolantos parengtas kraštotyros darbas buvo apie buvusį salamiestėnų mokytoją, tremtinį Juozą Vėjelį, kurio sodyboje ji užaugo ir dabar su šeima tebegyvena. Pagerbdama mokytojo atminimą bibliotekininkė parašė jo gyvenimo istoriją.
Iš vaikystės
Jolanta vaikystėje girdėdavo minint mokytoją Vėjelį. Jos tėvas Kazimieras Žurauskas iš mokytojo našlės Viktorijos Vėjelienės buvo nusipirkęs pusę namo. Visi to namo gyventojai gyveno kaip viena šeima. V. Vėjelienė labai mėgo bendrauti su žmonėmis, buvo inteligentiška moteris, kaimo žmonės dažnai ateidavo pasiklausti jos patarimų. Ji gražiai siuvinėjo ir mezgė. Mezgimo išmokė ir Jolantą. Po V. Vėjelienės mirties Žurauskai iš Vėjelių sūnų nusipirko ir kitą namo pusę. Šiuo metu čia gyvena Jolanta su vyru, dviem dukromis ir dabar jau našlė jos mama Valerija Žurauskienė. Šeima nevengia ir ūkiškų darbų. Laiko dvi karvutes. Anot Jolantos, kaime pirkti pieną jai būtų gėda.
„Mane pirmiausia intrigavo vaikystės prisiminimai. V. Vėjelienė pasakodavo, kaip juos ištrėmė. Pirmiausia į vagonus susodino vyrą ir abu sūnus. Jos namie tuo metu nebuvo. V. Vėjelienė savo šeimą pasivijo Šiauliuose ir įsiprašė, kad jai leistų kartu su jais važiuoti. Kodėl jų šeima buvo ištremta, anais laikais niekas nekalbėdavo. Taigi norėjau viską išsiaiškinti“, – pasakojo Jolanta, kaip gimė mintis imtis kraštotyrinio darbo.
Pasak jos, autentikos toje sodyboje nebelikę. Yra tik Vėjelių dar prieš tremtį sodintų medžių, obelų. Po penkiolikos metų iš tremties sugrįžusi V. Vėjelienė tuos medžius pamatė jau užaugusius. Iš V. Vėjelienės pasakojimo dar žinanti, kad į šią sodybą užsukdavo rašytojas Kazys Binkis. Mat jis buvo vedęs Adamonytę, o V. Vėjelienės sesuo buvo Adamonienė. Berods, dar atvažiuodavo ir rašytojas Balys Sruoga bei dainininkas Kipras Petrauskas.
„Vidinis nusiteikimas šiam darbui buvo. Užsibrėžiau tikslą surinkti informaciją apie mokytoją J. Vėjelį, o ne apie jo šeimą. Mokytojo visuomeninė veikla buvo labai plati. Jis buvo apdovanotas net dviem valstybiniais medaliais. Prieškario metais visas kultūrinis gyvenimas sukosi apie mokyklą, mokytojus. Pirmiausia apie J. Vėjelį paklausiau jo sūnus. Tuo metu dar abu gyvi buvo. Dabar jau Rimantas, gyvenęs Vilniuje, miręs, o Skirmantas tebegyvena Kaune. Jie man atsiuntė daug nuotraukų kopijų. Taip ir pradėjau narplioti J. Vėjelio gyvenimo ir tremties istoriją. Pakalbinau ir keletą vietinių žmonių, buvusių jo mokinių. Nedaug jie ką galėjo papasakoti, bet vis tiek tai buvo autentiški prisiminimai. Džiaugiuosi, kad spėjau su jais pakalbėti. Laikas retina tuos laikus menančių žmonių gretas. Gaila, kad Salamiesčio mokyklos istorijoje teradau apie J. Vėjelį tik porą sakinių. Pastarasis faktas irgi buvo stimulas rašyti apie šį žmogų“, – dalijosi mintimis pašnekovė.
Anot jos, sunkiausia buvo, kad beveik nebebuvo ko paklausti apie J. Vėjelį.
Su Vėjelių šeimos atstovais draugystė tęsiasi iki šiol. Jie atvažiuoja kasmet per motinos mirimo ar gimimo dieną aplankyti Vėjelienės kapo Salamiesčio kapinaitėse. Šiemet buvo per Vėlines. Jolanta sakė, kad ta proga jie visuomet užsuka ir pas juos, į buvusią tėvų ir senelių sodybą.
Gamtosaugą išmainė į knygas
Jolanta Salamiestyje gimė, užaugo ir gyvena. Baigusi Salamiesčio aštuonmetę mokyklą, mokslą tęsė Vabalninko vidurinėje mokykloje, nes ten buvo arčiau ir patogiau nuvažiuoti nei į Kupiškį. Be to, tais laikais Kupiškio rajone vienintelėje Salamiesčio mokykloje buvo dėstoma anglų kalba, o beveik visose kitose mokyklose vyravo prancūzų kalbos mokymas. Taigi ir dėl užsienio kalbos reikėjo rinktis mokslus Vabalninke.
„Mėgau skaityti knygas nuo mažumės, bet apie bibliotekininkystės studijas negalvojau. Gavusi brandos atestatą įstojau į tuometinę Panevėžio aukštesniąją technikos mokyklą studijuoti gamtos apsaugos. Pagal specialybę nedirbau nė dienos. Tuo metu tokių specialistų nereikėjo. Kai baigėme, mums buvo pasakyta darbo ieškotis patiems. Patraukiau namo. Teko ir pardavėja padirbėti. Salamiesčio bibliotekininke tapau 1996 m., kai biblioteka iš dvaro perkelta į mokyklą, o buvusi bibliotekininkė Antanina Bartaševičienė išėjo į pensiją. Mano kolegos mokytojai patardavo, pamokydavo, jei ko nežinojau. Bedirbdama baigiau Šiaulių valstybinę kolegiją ir tapau diplomuota bibliotekininke. Grįžti į aplinkosaugą netraukia. Neturiu tokio darbo jokios patirties. Man mielesnės knygos. Mėgstu skaityti istorines, autobiografines knygas. Malonu bendrauti su žmonėmis, padėti jiems rasti informaciją, nurodyti paieškų kryptį įvairiose duomenų bazėse. Net neįsivaizduoju savęs šiuo metu dirbančios kitur“, – kalbėjo pašnekovė.
Jolanta įsitikinusi, kad kaime biblioteka žmonėms labai reikalinga. Tai vienas iš kultūros židinėlių. Kartu su mokykla bibliotekininkė rengia naujų knygų aptarimus, susitikimus su literatais. Neseniai čia salamiestėnai susitiko su Eugenija Urboniene ir kalbėjosi apie jos pirmąją knygą „Užupečkio paveikslaliai“. Artimiausi Jolantos veiklos planai – 2013 metų geriausios vaikų knygos rinkimai. Bibliotekininkė apgailestauja, kad skaitytojų, deja, mažėja. Tai susiję ir su natūralia gyventojų kaita, ir su emigracija. Jaunimas išvažiuoja laimės kitur ieškoti. Stinga kaime darbo. Iš jaunesnių šeimų tik viena kita Salamiestyje užsilikusi.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ