Palėvenėlės kaimo bibliotekininkė Onutė Kručienė (Baranauskaitė) vietinis žmogus. Čia ji gimė, augo, gyvena ir jau 35-erius metus dirba. Dirba ne bet kaip, o iš pašaukimo. Ji mėgsta ne tik knygas skaityti ir jas siūlyti žmonėms, bet ir, kaip dera geram bibliotekininkui, fiksuoja po kruopelytę savojo krašto praeitį. Metraštininkę geru žodžiu mini kolegos iš Kupiškio viešosios bibliotekos ir bibliotekos lankytojai.
O. Kručienė yra aprašiusi Suvainių ir Palėvenėlės kaimų praeitį, surinkusi įdomių faktų apie Suvainiuose buvusią gimtąją garsaus knygnešio, slaptųjų daraktorių mokyklų steigėjo kunigo Jono Katelės gimtąją sodybą ir ją supusią aplinką. Pasak Kupiškio viešosios bibliotekos direktorės pavaduotojos Linos Matiukaitės, Onutė kaimų istorijas, bibliotekos veiklos kroniką rašanti ne iš reikalo, bet iš širdies. Vietiniai žmonės mielai su ja bendrauja ir daug įdomaus papasakoja apie savo gimtąsias vietas.
Šįkart klausinėjo ne Onutė, o mes ją kamantinėjome.
Nuo matematikos prie literatūros
„Palėvenėlėje esu gimusi, augusi. Čia mano pirmieji žingsniai. Mokiausi Miliūnų pradinėje, Žaidelių aštuonmetėje mokykloje. Šių mokyklų jau nebėra. Vardą pakeitė ir tuometinė Vlado Rekašiaus vidurinė mokykla, kurioje gavau brandos atestatą. Po vidurinės iškart pradėjau mokytojauti Žaideliuose. Dėsčiau matematiką. Buvo tokie laikai, stigo mokytojų, o aš labai norėjau mokytojauti. Dėsčiau 4, 5 ir 6 klasėms. Uždavinius namie pati išspręsdavau, tada vaikams aiškindavau, kaip reikia spręsti. Gal juokinga šiek tiek, kad dėsčiau matematiką, o neakivaizdžiai studijuoti tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute buvau pasirinkusi lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Labai mėgau knygas skaityti. Tas potraukis, matyt, iš tėvelio buvo. Jis irgi labai mėgo skaityti, o senatvėje apakęs klausydavosi garsinių knygų.
Penkeri metai prabėgo mokykloje. Prastokas regėjimas sutrukdė aprėpti ir darbą, ir daug intensyvaus skaitymo reikalaujančias studijas. Išėjau iš mokyklos. Pradėjau 1978 m. rugpjūčio pradžioje dirbti Palėvenėlės bibliotekoje. Pirmoji mintis į ją įžengus: „Oho, kiek čia knygų. Dabar tai paskaitysiu!“ Darbas buvo arti namų. Po dvejų metų supratau, kad reikia tobulėti. Dirbdama baigiau Vilniaus kultūros mokyklą ir įgijau bibliotekininko specialybę“, – pasakojo apie save Onutė.
Palikus mokyklą jai kurį laiką labai stigo rugsėjų, mokinių šurmulio. Paskui Onutė sukūrė šeimą, gimė vaikai. Nuo mokyklos nutolusi. Ištekėjusiai moteriai darbas arti namų buvo didelis privalumas. Palėvenėlėje biblioteka per ilgus jos darbo metus keitė ne kartą savo vietą. Iš pradžių ji glaudėsi buvusiame dvare, vėliau įsikūrė kitame kaimo gale, sename name. Vėl Onutė sugrįžo į mokyklą, kai biblioteka buvo įkelta po jos stogu. „Nors tikra mokytoja netapau, bet beveik visą gyvenimą mane lydi mokykla ir pedagoginė veikla. Dešimt metų, kol mokykloje buvo daugiau mokinių, vedžiau bibliotekininkystės būrelį“, – sakė pašnekovė.
Džiaugiasi suspėjusi
Kraštotyros darbas – svarbi bibliotekininko veiklos sritis. Pasak Onutės, fiksuoti įdomesnius įvykius bibliotekoje, įsimintinas savojo kaimo gyvenimo akimirkas ją ir jos koleges paskatino Kupiškio viešosios bibliotekos vadovybė. Buvo rengiamos jų rašytų metraščių, kronikų apžiūros, aptarimai. Dirbti skatino ir skatina toks dėmesys ir ne tik padėkos, pagyros, įvertinimas, bet ir pastabos, ką reikėtų tobulinti. „Man ir pačiai įdomu gilintis į savo krašto praeitį. Suvainių kaimo istoriją užrašyti paskatino mamos mirtis. Ją palaidojome išnykusio Suvainių kaimo kapinaitėse. Kapinių Palėvenėlėje tuomet dar nebuvo. Važinėjant lankyti mamos kapo, dairantis po vaizdingą buvusio kaimo peizažą, į galvą ateidavo visokiausių pamąstymų – ir apie žmogaus gyvenimo trapumą, ir apie tai, kad jam išėjus amžinybėn, dažnai nebėra kam papasakoti apie tai, kas tau rūpi“, – kalbėjo pašnekovė.
Onutė džiaugiasi, kad pačiu laiku ryžosi rašyti apie Suvainius. Šiuo metu gal tik du buvę suvainiškiai gyvi telikę. Ko bepaklausi? Suvainių kaimo istorija gyva, to kaimo žmonių lūpomis papasakota. Anot Onutės, kai pažįsti vietinius, čia esi gimęs, užaugęs, nesunku prakalbinti žmones. Daug greičiau ir istorijos užsifiksuoja. „Sekmadienis. Žinodavau, kad tuo metu, pavyzdžiui, Poviliukas namie, tai ir traukdavau bloknotą pasiėmusi pas jį. Amžiną atilsį Uršulė Jakšienė man visą dieną apie kunigą Joną Katelę gražiai pasakojo. Abi jo gimtosios sodybos vietą Suvainiuose išvaikščiojome. Ten į buvusio šulinio duobę su fotoaparatu vos neįkritau. Paskui pagal pasakotojos pateiktus duomenis ir planelį tos sodybos nubraižiau. Apie J. Katelę ir jo veiklą daug ir be manęs kiti yra prirašę.“
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ