Kiekvienos šeimos albumuose nemažą vietą užima laidotuvių nuotraukos. Iš jų galime susidaryti vaizdą ne tik apie tai, kokie buvo laidojimo papročiai prieškario, pokario ir vėlesniais metais, bet ir suvokti, kokia buvo žmonių buitis, apranga, apskritai gyvenimo būdas. Dar visai neseniai ne tik be giedotojų, duobkasių, gedulingų pietų, bet ir be fotografo nebuvo galima įsivaizduoti jokių laidotuvių. Pastaruoju metu paprotys fotografuotis prie karsto ar kapinėse pamažu nyksta.
Fotografuoja patys
Laidojimo paslaugas Kupiškyje teikiančios įmonės darbuotoja Vaida Martinonienė teigė, kad laidotuvių fotografavimo tradicija nėra išnykusi. Taupydami pinigus žmonės, kaip būdavo ankstesniais laikais, profesionalių fotografų šio įvykio įamžinimui nebeieško ir fotografuoja patys. Pastebima, kad dažniausiai prie velionio artimieji nusifotografuoja pirmąją jo pašarvojimo dieną. Prieš pat išlydint mirusįjį į kapines jau retokai fotografuojasi.
Verslininkas ir fotografas Audrius Cicinskas taip pat patvirtino, jog kvietimų fotografuoti laidotuves sulaukiąs labai mažai. Dabar beveik visi turi fotoaparatus ir patys fotografuoja. Tai patvirtina ir nuotraukų darymo iš skaitmeninių laikmenų ir fotojuostelių užsakymai.
„Užsieniečiai dažnai stebisi, kad Lietuvoje yra fotografuojamasi prie karsto. Jų nuomone, laidotuvės ne pati gražiausia gyvenimo akimirka, kad ją reikėtų įamžinti. Pasaulyje fotografuoti laidotuves apskritai nėra populiaru. Tačiau lietuviai visgi nori turėti prisiminimui įamžintas paskutinio atsisveikinimo su artimuoju akimirkas“, – sakė pašnekovas.
Ne visi išgalėjo
Pasak istorijos mokytojo, fotografo Juliaus Aleknos, kada atsirado Lietuvoje paprotys fotografuoti laidotuves, pasakyti negalįs. Tarpukariu labiau taip būdavo įamžinamos žymių žmonių laidotuvės. Kokie anuomet buvo mūsų laidotuvių papročiai, fotografijose moksliniais sumetimais yra užfiksavęs etnografas Balys Buračas. Laidotuves negausiai yra fotografavę ir kiti to meto fotografai.
Iš savo mamos J. Alekna teigė girdėjęs patvirtinimą, kad Smetonos laikais kaimuose tikrai nebuvo mados fotografuoti laidotuvių. Tuo metu ir fotoaparatas buvo ne kiekvienam prieinamas daiktas. Prašyti fotografo paslaugų galėjo tik turtingesnieji. Po karo atsirado daugiau fotoaparatų ir imta intensyviau fotografuoti laidotuves. Gal toną davė iš Sibiro artimiesiems atsiunčiamos tokio pobūdžio nuotraukos? Tačiau šiuo metu vis mažiau norinčių tą akimirką įamžinti. Atsimenąs, jog prieš dešimt metų dėdės laidotuvėse tik keletą šio įvykio kadrų jo giminaičiai savo „muilinėmis“ nuspaudė ir viskas. Visi jie iš eilės nebestojo fotografuotis prie velionio karsto.
Kodėl fotografuoja?
„Sunku atsakyti, kodėl liūdnas gyvenimo akimirkas žmonės fiksavo ir dabar dar tebefiksuoja. Tos nuotraukos suteikia tam tikros informacijos, bet fotografuojantis nenorėta ir nenorima užfiksuoti, kokios buvo įkapės. Ko gero, viltasi ir viliamasi įamžinti artimojo paskutinį atvaizdą, kad jis liktų prisiminimui. Galbūt ir tai – kad jis buvo deramai pagerbtas, kad susirinko visa giminė“, – svarstė J. Alekna.
Pasak Kupiškio viešosios bibliotekos darbuotojų Jolitos Pipynienės ir Danutės Baronienės, Lietuvoje fotografuoti laidotuves – sena tradicija. Kupiškėnai bibliotekai yra pateikę ne vieną tokio pobūdžio nuotrauką iš senesnių laikų. Laidotuves mūsų krašte yra įamžinęs kupiškėnas Juozas Karazija, subatėnas Povilas Šinskis, skapiškėnė Ona Balytė, vabalninkietis Juozas Daubaras (Antašavos apylinkėse). Sovietiniais metais kupiškėnai gyventojai dėl laidotuvių fotografavimo kreipdavosi į Kupiškyje veikusio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato fotografus Marytę Kareckienę, Vandą Devenienę.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ