Nuotrauka iš Nijolės Jankauskienės
asmeninio albumo
Pavasaris pamažu įsibėgėjo. Nebeliko sniego, o ledas ant ežerų, Kupiškio marių jau lyg korys. Kad vaikščioti juo pavojinga, niekam nekyla abejonių. Kartais sunku paaiškinti, kokios jėgos pastūmėja beprotiškam žingsniui, kodėl taip neapgalvotai elgiasi ir vaikai, ir suaugę.
„Jūsų vaikas gimęs po laiminga žvaigžde“, – tokius žodžius išgirdo šeštadienį Kupiškio mariose skendusio 11 metų Tito Jankausko mama Nijolė Jankauskienė.
Išleido pas draugus
Labai nedaug trūko, kad vaikiškas naivumas būtų virtęs didele nelaime. „Penktadienį mano sūnus dalyvavo „Tramtatulio“ konkurse, – pradeda pasakoti sunkiai jaudulį valdydama Tito mama Nijolė Jankauskienė. – Ten jam labai pasisekė – tapo laureatu. Džiaugėmės sūnaus sėkme, todėl kai jis paprašė šeštadienį po pietų leisti susitikti su draugais Paketurių kaime, nieko blogo neįtardami sutikome. Pasiėmė dviratį ir išvažiavo.“ Kas toliau nutiko, ponia Nijolė žino tik iš pasakojimų tų žmonių, kurie rizikuodami savo gyvybėmis gelbėjo jos sūnų.
Kad nutiko nelaimė, N. Jankauskienė sužinojo iš policijos pareigūnų, kurie ją susistabdė grįžtančią iš darbo. „Iš pradžių manęs pareigūnai pasiklausė, ar aš esu Tito mama, o tuomet pasakė, kad Kupiškio mariose skendo mano Titas, – pasakojo N. Jankauskienė. – Jie mane nuvežė į Kupiškio ligoninę, kur reanimacijoje sūnų jau globojo medikai.“
Pasak N. Jankauskienės, kad mariose skęsta vaikas, policijos pareigūnai pamatė per stebėjimo kamerą, kuri yra prie Kupiškio marių. Tuomet jie ir iškvietė pagalbos tarnybas.
Galvoti nebuvo kada
„Mano žmona buvo prie šiltnamio, kai išgirdo, kad nuo marių pusės šaukia vaikai, jog skęsta, – prisiminė netoli Kupiškio marių gyvenantis Povilas Domža. – Ji įbėgusi į kambarį pasakė, kad skęsta žmogus. Aš išbėgau į kiemą ir puoliau prie mašinos, kad kuo greičiau pasiekčiau tą vietą. Spėjau tik kaimynui sušukti, kad mestų darbus ir padėtų gelbėti. Taip kartu su Jonu Marcišausku atsidūrėme prie marių. Ant kranto stovėjo mergaitė. Kai jos paklausėme, kur skęsta, ji iš susijaudinimo tik ranka parodė į vietą tarp valčių elingo ir Uošvės Liežuvio, kur už kokių 40-50 metrų nuo kranto vandenyje pamatėme vaiką. Mašinoje turėjome virvę, todėl toliau vienas nuo kito kartu su kaimynu ėmėme šliaužti link skęstančiojo. Buvo labai sudėtinga, nes girdėjosi, kaip traška ledas, o vietomis – jau properšos. Vaikas šaukė ir vis klausė: „Ar išgelbėsit mane?“ Mes kaip įmanydami jį drąsinome, liepėme laikytis už virvės. Jau šliaužiant atgal įlūžo kaimynas, bet vaiką sugebėjome ištraukti su virve į krantą.“
Paskui, pasak P. Domžos, atvyko Kupiškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos gelbėtojai, bet jų pagalbos jau nebereikėjo – vaikas buvo krante, kur tuojau pat atsidūrė greitosios pagalbos medikų rankose.
„Nežinau, keli jie buvo ant ledo, tačiau ant kranto stovėjo dar vienas berniukas šlapiomis kelnėmis. Gal jis bandė draugą gelbėti – sunku pasakyti, kaip viskas vyko iki mums atskubant“, – svarstė P. Domža.
Autorės nuotrauka
Dėkinga amžinai
Pasak mamos, sūnus dabar jaučiasi gerai. Iš reanimacijos jis perkeltas į paprastą palatą stebėjimui. „Kol kas net slogos neturi, tik labai išsigandęs. Gydytoja Vanda Savukienė kalbėjo, kad jis tikriausiai po laiminga žvaigžde gimęs, jog viskas baigėsi taip sėkmingai, – sakė N. Jankauskienė. – Sunku rasti žodžių, kuriais galėčiau padėkoti sūnaus gelbėtojams Povilui Domžai, Jonui Marcišauskui, policijos pareigūnams, medikams, ugniagesiams gelbėtojams. Jeigu ne jie – sūnaus jau nebūtų šalia. Tie du vyrai, šliauždami ledu rizikavo savo gyvybėmis, juk ir juos galėjo ledas praryti. Kai kiek sustiprės Titas, būtinai juos aplankysime ir padėkosime.“
Šiemet ne pirmas
Šiais metais tą stingdantį bejėgiškumo ir baimės jausmą patyrė ne tik Titas. Prieš dieną, kovo 23 d., apie 14 valandą, Didžprūdėlių kaimo vandens telkinyje skendo 70 metų žvejys. Jį puolęs su kopėčiomis gelbėti vyras taip pat įlūžo. Atvykę ugniagesiai gelbėtojai su gelbėjimo įranga abu ištraukė į krantą. Senolis paguldytas į Kupiškio ligoninės reanimacijos skyrių, o jo gelbėtojas su kopėčių pagalba išlipo į krantą ir medikų pagalbos atsisakė.
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ