Tiek laiko vyksta ukrainiečių didvyriška kova už savo žemę ir laisvę. Kol kas karo pabaigos nematyti, todėl, pasak pačių Ukrainos kovotojų, pats baisiausias dalykas, kuris gali nutikti, kad pasaulis pamažu nurims, pamirš ir jie liks vieni.
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ
Toks nerimas vis giliau smelkiasi ir į „Azovo“ būrio karių artimųjų mintis. Pasaulis pamažu pripranta prie žudynių vaizdų, vis dažniau pasigirsta kalbų, kad pabodo kalbos ir reportažai iš karo siaubiamų vietovių, kad žmonės pavargo nuo karo ir kad reikia ieškant kompromisų su Rusija siekti taikos.
Tokios mintys labiausiai gąsdina ne tik Ukrainos kovotojus, bet ir ten likusius civilius gyventojus. Kas gali būti baisiau nei lengvu užmaršties šydu į praeitį stumiamos dešimtys tūkstančių gyvybių?
Visos šios fotografijos yra gautos iš „Azovstal“ plieno gamykloje Mariupolio mieste kovojusio legendinio „Azovo“ būrio kario, taikos metu buvusio profesionalaus fotografo, mamos. Dabar šio kario, kaip ir kitų apie 2300 jo bendražygių, likimas atsidūrė Rusijos karių rankose, nes jie tapo belaisviais. Skausmo ir nevilties draskomos mamos tikslas, kad pasaulis nepamirštų šių narsių kovotojų, kad padėtų jiems gyviems iš ten ištrūkti. Turime ranka mamos rašytą sutikimą publikuoti šias jos sūnaus nuotraukas, bet žinodami, kad visur yra priešiškų jėgų, ir nenorėdami pakenkti jai ir nelaisvėje atsidūrusiam kariui, jų pavardžių neskelbsime.
