Po dvylikos metų, praleistų svetur, Airijoje, į gimtąjį Kupiškį grįžusi Greta Stupenko džiaugiasi. Kartu su šeima – latvių kilmės vyru Krists ir dvynukais sūnumis moteris čia žada gyventi. Kupiškis Gretai – savas, pirmiausia, dėl to, kad šalia visi artimi žmonės. O įsitikinimą, kad esi ten, kur ir turi būti, dar labiau sustiprina ir veikla, į kurią jauna moteris pasinėrė.
Jurga BANIONIENĖ
Prisibelsti į jaunimo širdis
Prieš porą savaičių Greta tapo Kupiškio jaunimo centro komandos nare. Kartu su seserimi Raminta Murnikova jos yra mobilios jaunimo darbuotojos.
Pamatytas skelbimas, kad ieškomas toks specialistas, Gretą sudomino, ji visada norėjo realizuoti save šioje srityje. Tai buvo proga, kurios tiesiog negalėjo praleisti.
„Labai džiaugiuosi. Esu dirbusi su mažais vaikais, atlikau praktiką mokykloje „Varpelis“, nes studijuoju ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą, turiu ir socialinio darbo patirties su vyresnio amžiaus žmonėmis, o su jaunimu nuo 14 iki 29 metų neteko dirbti, man labai įdomu. Jaučiu, kad esu ten, kur turiu būti, turiu tokį vidinį jausmą. Tikiu, kad vyks nuostabūs dalykai ir jaunimui, ir mums su Raminta“, – kalbėjo G. Stupenko.
Mobiliojo darbo su jaunimu darbuotojos bendraus su Subačiaus, Skapiškio, Šimonių ir Rudilių jaunuoliais. Dar tik visko pradžia – jos susipažįsta su kaimų bendruomenėmis, Kupiškio kultūros centro padaliniais ir jų darbuotojais. Yra labai gražiai priimamos. „Domimės, kokių lūkesčių jie turi, pristatome, ką galime mes pasiūlyti, kokią viziją matome. Taip pat netrukus pradėsime bendrauti ir su jaunimu. Tikimės, kad po truputį jį pritrauksime“, – vylėsi nauja specialistė.
G. Stupenko pabrėžė, kad jų užduotis pirmiausia yra įsiklausyti į jaunimo poreikius, ką jie nori veikti. Tam rengiamos specialios anketos. Į šią veiklą, anot pašnekovės, norima žvelgti ne formaliai, bet tiksliai išsiaiškinus jaunimo norus.
„O paskui jau dalysimės tuo, ką turime. Mūsų vizijos gražios, prasmingos: kaip jaunimui atrasti, realizuoti save, parodyti savo stipriąsias savybes, taip pat ir silpnąsias, sulaukti palaikymo.
Labai svarbu ir emocinis intelektas, nes visi laukia vaizdinio rezultato, bet niekas nekalba apie vidinį, tą, kurio neapčiuopsi. Pati esu toks žmogus, man vidinis pasaulis daug svarbesnis nei išorinis, mėgstu psichologiją, svarbu sukurti ryšį su jaunimu. To labiausiai ir sieksiu“, – tvirtino pašnekovė.
Darbinė patirtis – ir vienuolyne
Greta yra tikra kupiškėnė. Baigusi Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją, viešbučių turizmo administravimo studijas Utenoje, išvyko į Airiją. Tuo metu dažnas ryždavosi emigruoti, ji buvo ne išimtis.
„Aš išvažiavau ne užsidirbti, bet gyventi. Labai norėjau išvykti į kitą šalį. Airijoje, Longford mieste, gyveno mano tėtis“, – savo emigracijos istoriją prisiminė G. Stupenko.
Ji prisipažino, kad mėgsta išbandyti viską, kas nauja, niekada nesibaimina naujovių. Tad savęs ieškojo ilgai, mokėsi kosmetologijos, gilino anglų kalbos žinias. O paskui atrado darbą su žmonėmis.
„Airijoje teko dirbti darželyje, vienuolyne socialine darbuotoja. Aš labai myliu žmones, jaučiu juos. Kitokio darbo ir neįsivaizduoju“, – tikino pašnekovė.
Jauna mergina vienuolyne padėjo 26 vienuolėms, buvo kartu kasdienėje jų veikloje.
„Rūpinausi jomis visur, kur tik reikėdavo, turėjome tikrai tvirtą ryšį. Vienuolyne aš buvau vienintelė ne airė, lietuvė, mane labai gražiai priėmė, patikėjo. Gal padėjo mano nuoširdumas. Buvau jų dešinioji ranka. Sekėsi, buvo gera padėti, nes mėgstu pagelbėti žmonėms.
Darbas tikrai buvo malonus, o vienuolynas – kaip antrieji namai“, – apie įgytą gyvenimišką patirtį kalbėjo G. Stupenko.
Viena vienuolė, kuria Gretai teko rūpintis, buvo sulaukusi šimto metų. Joms tekdavo daug bendrauti. Tarp vienuolių buvo nemažai turinčių kūrybinių gabumų, tad Gretos iniciatyva buvo surengta ir jų darbų paroda.
G. Stupenko teigė, kad tikėjimas jai visada buvo svarbus. Dirbdama vienuolyne, turėjo dar daugiau laiko gilintis į save, bręsti, kaip asmenybė.
Į Lietuvą – dėl vaikų
Gyvendama Airijoje, Greta sukūrė šeimą. Jos vyras – latvis Krists. Jie susipažino kovo 17-ąją, Patriko dieną. Tai nacionalinė šalies šventė, šv. Patrikas laikomas Airijos globėju. Abu buvo subrendę šeimai, labai jos norėjo, tad greitai susituokė. Netrukus gimė dvynukai – sūnūs Rony ir Ryan.
Apie išvykimą iš Airijos pora svarstė nuolat, tačiau vis atidėliojo. Kai atsirado vaikai, mintys apie tai ėmė kirbėti dar labiau. Norėjo, kad vaikai augtų apsupti ne tik tėvų, bet ir močiučių, senelių, tetų, dėdžių, pusseserių ir pusbrolių.
Prieš dvejus metus apsisprendę išvykti, visus daiktus Greta ir Krists išsiuntė į Latviją, pas jo tėvus, mat pirmiausia galvojo ten kurtis. Pagrindinis dalykas, nulėmęs grįžimą į Lietuvą, buvo vaikai, jiems buvo sunku kalbėti latviškai, lietuviškai berniukai mokėjo. „Taip mes labai harmoningai, be jokio streso, pasitikėdami Dievo vedimu, Visata, ir atvažiavome į Kupiškį. Įsikūrėme, vaikai gavo darželį“, – džiaugėsi Greta.
Jauna moteris tikino niekuomet nesigailėjusi šio savo sprendimo. Galėjo ryžtis tam ir anksčiau.
Ramybę randa gamtoje
Greta su vyru turi daug juos vienijančių pomėgių, o didžiausias jų – sportas. Abu bėgioja, gyvendami Airijoje priklausė Parkrun bendruomenei, kurios nariai rinkdavosi kiekvieną šeštadienį ir kartu bėgdavo po penkis kilometrus.
G. Stupenko sakė, kad jos vyras jau turbūt geriau pažįsta Kupiškį nei ji pati.
„Jis bėgioja visur, nes renkasi ilgas distancijas, apie 15 kilometrų. Aš – penkis kilometrus, bėgu dažniausiai link Pyragių. Vyras taip pat lanko boksą. Krists sportuoja visą gyvenimą, daug metų užsiima kovos menais. Jam čia smagu, tikrai nenuobodžiauja“, – kalbėjo Greta.
Jai smagu, kad sutuoktinis Kupiškyje pritapo. Netoli gyvena ir jo artimieji, brolis įsikūręs Rygoje. Turi draugų, kurie iš Airijos taip pat grįžo į Lietuvą.
Krists jau labai gražiai kalba lietuviškai. „Mano sesė ir išmokė vyrą lietuvių kalbos, niekada su juo nekalbėjo nei angliškai, nei rusiškai, tik lietuviškai, nes nemėgsta laužyti liežuvio“, – šypsojosi pašnekovė.
Po netrumpos pertraukos vėl grįžusi gyventi į savo gimtą miestą, Greta jį dabar mato kaip tikrai gražų, tinkamą šeimai. Veiklos nepasigenda, jei nori daugiau pramogų, galima nuvykti ir kitur. Bet šeima renkasi nebent išvykas į kiną, apsipirkinėjimas dideliuose prekybos centruose – ne laisvalaikis. Labiausiai visi mėgsta laiką leisti gamtoje.
„Jei vasara, kone kiekvieną vakarą ant laužo gaminame maistą. Vienas mano sūnus yra tikras gamtos vaikas. Nenoriu, kad jie augtų ant asfalto, man rūpi, kad tyrinėtų pasaulį, supančią aplinką, pajustų ryšį su gamta. Toje ramybėje atrandi save. Man pačiai labai svarbu per kasdienį skubėjimą neprarasti savęs, būtent gamta tau padeda sustoti, pajusti, kas esi. Tos harmonijos žodžiais neapsakysi, ją reikia pajausti“, – mintis dėstė Greta.
Šeimą gyvenimo prioritetu laikanti pašnekovė sakė, kad auklėjant vaikus jiems su vyru labai svarbu išsaugoti jų unikalumą, jo nepažeisti, kad jie būtų tikri – tokie, kokie yra. Moteriai artima Montessori filosofija, pačiai teko su vaikais darželyje dirbti remiantis šiais ugdymo metodais.
O Gretos gyvenimo filosofija – kuo daugiau išbandyti. Kitaip nerasi savęs. „Jei įdomu, tai reikia ir eiti ta kryptimi, aš tik už tai“, – pabrėžė ji.
