SAULĖTOJE ALIZAVOJE APNIUKUSIĄ DIENĄ

Alizava – miestelis, seniūnijos ir parapijos centras, įsikūręs 16 kilometrų į šiaurę nuo Kupiškio, Pyvesos dešiniajame krante. Greta yra Juodiniai, Kalnagaliai, Petrošiškis, Repeniškis. Keliai veda į Kupiškį, Pandėlį, Salamiestį, Kupreliškį.

Per Alizavą teka vasarą išdžiūstantis Bajorupio upelis, yra valstybės saugomas gamtos paveldo objektas – Alizavos ąžuolas.

Čia 2003 metais buvo 159 ūkiai ir 427 gyventojai. Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiuo metu Alizavoje gyvenamąją vietą yra deklaravę 282 gyventojai.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kodėl saulėtoji

Važiuojant iš Kupiškio į Alizavą, jos prieigose reikia įveikti nemažą nuokalnę, o grįžtant pakilti į kalną. Prieš kelis dešimtmečius ši vieta buvo kur kas aukštesnė ir sunkiai žiemą įveikiama automobiliais. Taigi teko kelininkams šį kalniuką truputį pažeminti.

Nusileidus tuo kalneliu prieš keliautojų akis pirmiausia atsiveria Alizavos šv. Jono krikštytojo bažnyčios vaizdas. Pasukus į dešinę, akį patraukia senosios Alizavos kapinės. Šmėkšteli ir ant kampo medinis parduotuvės namelis su šiuolaikine metaline dėže – kavos automatu.

Už automobilio lango apniukusi diena. Nesinori net išlipti. Pagalvoju, kodėl žmonės Alizavą vadina saulėtąja. Į tą klausimą man telefonu vėliau atsakė buvusi bendradarbė alizaviškė Janina Ulevičienė. Pasak jos, miestelyje gyveno toks menininkas Petras Bilinskas. Jis Alizavos riboženklį nežinia kieno iniciatyva buvo papuošęs saule. Dėl to piešinio žmonės vienas per kitą ir ėmė Alizavą vadinti saulėtąja. Šio riboženklio nebėra. Dabar bendruomenės iniciatyva saulės ženklas atsirado ant kultūros namų pastato.

Prisiminė gaisrą

Visgi reikia pradėti žvalgytis po Alizavą, nors ji ir apniukusi. Stabtelime pirmiausia tuoj už kapinių, prie Alizavos gaisrinės pastato, kur įsikūrusi Kupiškio rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos Alizavos ugniagesių komanda. Čia ir pirmas susitikimas bei pokalbis su tikru alizaviečiu Romu Balnevičiumi. Vyras yra šios ugniagesių komandos skyrininkas. Čia dirba jau dvidešimt aštuonerius metus. Prieš tai, įgijęs mechaniko specialybę tuometiniame Vabalninko žemės ūkio technikume, dirbo buvusio kolūkio vairuotoju. Šiek tiek teko ir vėliau susikūrusioje žemės ūkio bendrovėje padirbėti. Šiuo metu su žmona Regina turi savo nedidelį pieno ūkį. Laiko 8 karves. Žmona pagal specialybę buhalterė tvarko šeimos ūkio reikalus. Jų dukra Milda gimnazistė abiturientė.

„Jau geriau ir nedidelis savo ūkelis nei sėdėti rankas sudėjus be jokio darbo“, – buvo įsitikinęs pašnekovas.
Jis papasakojo ir apie darbą gaisrinėje. Kasdien joje budi po du žmones. Yra keturios pamainos ir 10 darbuotojų. Gaisrinė Alizavoje buvo atidaryta 1962 metais. Jos patalpose kaba ir sena tą akimirką įamžinusi nuotrauka. Joje to meto kolūkio ugniagesiai Petras Trainys, Romusis Vogulys, Jonas Glemža, Antanas Sokas ir iš Kupiškio atvykęs tuometinis gaisrinės vadovas Balys Vyšniauskas. Vyrai nufotografuoti prie gaisrinės mašinos, kuri vadinta Dievo karvyte, nes buvo maža ir labai lėta.

Romas save laiko jaunesnės alizaviečių kartos atstovu ir sakė, kad apie gilią miestelio praeitį žinąs tik iš „Kupiškėnų enciklopedijos“, iš tėvų bei močiutės pasakojimų. Deja, šių artimųjų jau nebėra tarp gyvųjų ir ko nežinai, nebepasiklausi.

„Alizava mano mamos gimtinė. Jos tėvai buvo Ona ir Povilas Ožiai. Senelio nepažinojau. Jis žuvo pokario metais. Net kapas nežinomas.
Iš močiutės pasakojimų žinau, kad Alizavoje 1960 metais, dar prieš man gimstant, buvo didelis gaisras. Kaimynas darė alų ir jo sodyboje kilo gaisras. Matyt, buvo vėjuota, nes ugnis greitai persimetė į kaimynines sodybas, lyžtelėjo šiaudais dengtus pastatų stogus. Anot amžininkų, tuomet sudegė pusė Alizavos. Tik apie tai kažkodėl neradau jokios užuominos „Kupiškėnų enciklopedijoje“. Per tą gaisrą sudegė ir močiutės sodyba. Mano vyresnę seserį kaimynai spėjo persigandusią iš palovio ištraukti ir į lauką išnešti. Aš gimiau nuo to gaisro prabėgus trejiems metams. Mano genuose, ko gero, tarsi įrašyta, kad turiu žmones saugoti nuo gaisrų.

Naują sodybą tėvai, Antanas ir Skaistutė Balnevičiai, pasistatė kitoje kelio pusėje, gavę 25 arų sklypą. Iš pradžių mūsų kiemas Kalno gatvelėje buvo paskutinis, o dabar vos ne centre esame, kai aplink imta statyti daugiau namų. Naujoje sodyboje kartu su mumis gyveno ir močiutė. Ji mirė 1976 metais. Mano mama dirbo draudime, pardavėja. Mirė 1987 metais. Tėvelis buvo apylinkės sąskaitininkas ir karinės įskaitos vedėjas. Mirė 1998 metais. Sesuo Loreta gyvena Vilniuje“, – apie save ir svarbius gyvenimo įvykius pasakojo Romas.

Bibliotekoje apsilankius

Iš gaisrinės pasukome į Berželių gatvę Alizavos pagrindinės mokyklos link.

Jos pastate ne tik mokosi vaikai, bet yra ir Kupiškio viešosios bibliotekos Alizavos kaimo padalinys, medicinos punktas.

Bibliotekininkė Laimutė Dešrienė sakė, kad į mokyklą biblioteka perkelta 2018 metų rugsėjo 1 dieną. Prieš tai nuo 1988 metų ji buvo dabartinėse seniūnijos patalpose kultūros namų pastate.

„Turime 250 skaitytojų. Jie ne tik alizaviečiai, bet ir iš Kalnagalių bei kitų aplinkinių kaimų. Į atokesnes vietoves žmonėms knygas ir nuvežame. Man dažnai talkina paštininkė Nijolė Kaminskienė, kai jai būna pakeliui. Telefonu su žmonėmis susiskambinu ir pasiteirauju, ar jau perskaitė gautas iš bibliotekos knygas, kokias dar norėtų skaityti. Stengiuosi patenkinti visus skaitytojų prašymus. Jei norimos knygos Alizavos bibliotekoje nėra, kreipiuosi į Kupiškio viešąją biblioteką ar į koleges, dirbančias kituose kaimų padaliniuose, ir ieškau, kas turi pageidaujamą knygą. Knygų įvairovė nemaža ir skaitytojams užtenka. Apie gautus naujus leidinius informuoju bibliotekos feisbuko svetainėje.

Pati gyvenu Alizavoje, pažįstu vietinius žmones. Tai ir susitikę apie knygų naujienas pasikalbame. Dauguma skaitytojų, ypač vyresnio amžiaus, ateina į biblioteką jau iš anksto žinodami, ką norėtų skaityti, kokios informacijos jiems reikia.

Į biblioteką alizaviečiai užsuka ne tik knygų. Čia gali pasinaudoti kompiuteriais, jei reikia, pavyzdžiui, elektroninį laišką išsiųsti, atsišviesti ar atsispausdinti dokumentų kopijas. Daugiausia prie kompiuterių susispiečia mokinių per pertraukas tarp pamokų. Yra kampelis, skirtas žaislotekai. Čia mėgsta ateiti pradinukai“, – apie darbo kasdienybę pasakojo L. Dešrienė.

Mokykla nepasiduoda

Tą dieną Alizavos mokykloje buvo ramu. Mokinių atostogų metas. Tik mokyklos direktorius Gintaras Paškauskas triūsė prie dokumentų. Čia su juo ir pasikalbėjome.

„Alizavos pagrindinėje mokykloje šiandien mokosi 100 mokinių. Dar 37 – Antašavos skyriuje. Šiais mokslo metais 3 mokiniai pas mus mokytis pradėjo važinėti iš Antašavos. Atvežami per 30 minučių. Apskritai Alizavoje nuo šių mokslo metų pradžios 20 mokinių padaugėjo.
Antašavos skyriui yra iškilusi panaikinimo grėsmė. Norėtume, kad ten nors pradinės klasės išliktų. Žinoma, viską lemia mokinių skaičius. Vasarą atrodo, kad jų bus užtektinai, bet ateina rugsėjis ir paaiškėja, kad kažkas išvažiavo gyventi kitur. Yra šeimų, kurios gyvena užsienyje, bet čia deklaruota jų gyvenamoji vieta ir vaikai. Yra ir grįžusių iš užsienio. Šiais mokslo metais yra du tokie mokiniai.

Pastaruoju metu pastebima tendencija, kad sodybas perka jaunos šeimos ir apsigyvena. Gali tai būti ir laikinas dalykas.
Džiugu, kad šiais mokslo metais mokykloje nėra nė vienos jungtinės 5–10 klasės. Planuojame be to apsieiti ir kitais mokslo metais. Jungtines turime dvi pradinukų klases (1 ir 2 klases bei 3 ir 4 klases po 15 ir 16 mokinių).

Mokyklos tinklo pertvarkos planai gražiai skamba, kad siekiama sudaryti vienodas sąlygas mokytis visiems vaikams. Vis dėlto, ar bus vienodos sąlygos vaikui, kuris į mokyklą turi keltis 6 val. ir ilgai važiuoti, o tuo tarpu jo bendraklasis gyvena netoli ir keliasi į mokyklą pusę aštuntos“, – apie mokyklos struktūrą ir jos perspektyvas kalbėjo direktorius.

Paklausus apie mokytojus, G. Paškauskas sakė, kad mokykloje dirba 22 mokytojai. Iš jų 5 gyvena Alizavoje. Visus dalykus mokykloje dėsto specialistai. Pamokose jie gali pasinaudoti ir informacinėmis technologijomis. Mokykloje daug dėmesio skiriama mokinių skaitymo skatinimui.

Direktorius pasidžiaugė ir gera mokyklos sporto baze. Svarbu, anot jo, kad tik būtų kas sportuoja. Pašnekovas negailėjo gerų žodžių Alizavos seniūnijos sporto organizatoriui Algimantui Baziukui, kuris moka suburti jaunimą į įvairias varžybas, sporto užsiėmimus. Sportuojantys seniūnijos žmonės gali naudotis mokyklos sporto aikštynais, sale.

Zakristijono namuose

Iš mokyklos važiavome pro senąjį Alizavos ąžuolą pas Petrą ir Aldoną Trainius.

Aldona yra vietinė. Jos mergautinė pavardė Biškauskaitė. Tėviškės sodyba buvo Kalno gatvės pradžioje, kur dar tebestovi senas namelis.
„Prie namų nebuvo žemės 60 arų sklypui. Kolūkiniais laikais tokio dydžio sodybinius sklypus gaudavo visi gyventojai. Tas sklypas paskirtas toliau nuo namų, kur apie 1988 metus aš su vyru pasistačiau namus.

Statėme didelį namą, kad būtų vietos mums su dviem sūnumis ir abiejų mamoms apsigyventi. Dabar iš šešių gyventojų likome dviese erdviame name. Mamos mirė, vaikai gyvena atskirai – vienas Kaune, o kitas Utenos rajone“, – pasakojo moteris.

Jos vyras Petras yra kilęs iš Žadeikių. Ten tėvai Jonas ir Zofija Trainiai turėjo 18 hektarų žemės. Pokario metais už paramą partizanams jo tėvas buvo nuteistas ir ištremtas į Sibirą. Motina su juo slapstėsi pas gimines ir kurį laiką gyveno įvairiose Lietuvos vietose.

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę Trainiai Alizavoje pradėjo ūkininkauti susigrąžinę Petro tėvų žemę. Plėtojo mišrų ūkį – laikė 7 karves, sėjo javus. Dabar jau didelių ūkio darbų atsisakę. Užsiaugina tik daržovių. Laiko vištų pulkelį su gaidžiu.
Kolūkiniais metais Petras dirbo kolūkyje vairuotoju, o Aldona buvusioje Alizavos gyventojų buitinio aptarnavimo siuvykloje siuvėja. Siūdavo įvairius moteriškus drabužius.

„Prieš tuos karantinus Alizavoje gyventi buvo įdomiau. Atvažiuodavo koncertuoti nemažai įvairių profesionalių atlikėjų, buvo daugiau visokių susibūrimų. Dabar kultūrinis gyvenimas apmiręs. Apgriuvo ir kultūros namai. Girdėjau, kad norima ir seniūniją, ir kultūros namus sukelti į mokyklos pastatą. Nuo gruodžio liko tik viena parduotuvė. Gerai nors tiek. Nežinia, kaip bus su medicinos punktu. Čia dirbusi medicinos darbuotoja pradėjo važinėti į darbą Kupiškyje. Kai prireikia pagalbos, pasikviečiame medikę Ritą Žurauskienę iš Salamiesčio.

Gerai, kad persikėlęs gyventi kitur vienas iš sūnų kas keturios dienos atvažiuoja budėti į Alizavos gaisrinę. Tomis dienomis jis ir mus aplanko. Visko priperka, nuveža, jei turime reikalų, ir į Kupiškį. Nestokojame ir kito sūnaus dėmesio. Aplanko du anūkai. Jau sulaukėme ir proanūkės. Gyvenimu apskritai nesiskundžiame“, – kalbėjo Aldona.

Petras daugiau nei dešimt metų eina atsakingas bažnyčios zakristijono pareigas. Per šv. Mišias patarnauja kunigui. Šiuo metu nuolatinio kunigo Alizavos bažnyčia neturi. Alizavos ir dar dvi kitas parapijas aptarnauja Kupiškio bažnyčios dekanas Mindaugas Kučinskas ir vikaras Feliksas Čiškauskas. Mišios vyksta sekmadieniais sutartu laiku.

Šiuo metu 9 valandą. Vyras prisipažino, kad zakristijono pareigas jau norėtų perleisti jaunesniam žmogui, bet kol kas nėra norinčių.

Pas buvusią varpininkę

Iš Trainių vėl sugrįžome į Berželių gatvę, kad galėtume pakalbinti Laimą Kytraitę, dar vieną Alizavos senbuvę.
Moteris yra baigusi mechanikos, metalų apdirbimo technologijos studijas, dirbo Panevėžyje, tuometinėje kompresorių gamykloje, kuri vėliau tapo „Aurida“. Į Alizavą sugrįžo prieš dvidešimt metų nukaršinti mamos.

„Tėvų šeimoje užaugome keturios seserys. Išvykusios gyventi kitur, savaitgaliais lankydavome tėvelius. Tėviškėje po mamos mirties aš ir likau. Kitos seserys įsikūrė didmiesčiuose Kaune, Klaipėdoje ir Jonavoje.
Prieš karą mano mama dirbo pardavėjo žydo parduotuvėje. Po karo – pašte. Po vestuvių jos pareigas perėmė tėvas. Vėliau jis dirbo eiguliu. Mirė palyginti dar jaunas, 67 metų. Mama išgyveno 85 metus.

Mama buvo kilusi iš Repeniškio kaimo, o tėvas – iš Laukminiškių kaimo. Tėvo tėvai, mano seneliai, turėjo 15 hektarų žemės. Norėjo Laukminiškiuose namus statytis. Po vestuvių mano tėvai nusprendė, kad reikia persikelti į Alizavą. Vaikams čia arčiau bus mokykla. Tai senelis namo statybai skirtą medieną jam atidavė, kad čia namus pasistatytų.

Iš pradžių mūsų gatvę visi vadino purvo gatve, nes be guminių batų buvo sunku išbristi. Vėliau pastačius mokyklą, pagerėjo ir gatvė. Kai ją apsodino berželiais, tai ir vardą tokį jai davė. Senoji Alizavos mokykla buvo toje vietoje, kur dabar stūkso akmuo ant kampo. Ten kadaise stovėjo ir karčema.

Mokyklos klasės, mokinių bendrabutis kurį laiką buvo ir klebonijos pastate. Nauja mūrinė Alizavos mokykla iškilo per kelis kartus, vienais metais vienas korpusas, kitais metais kitas. Ji stovi toje pačioje vietoje, kur buvo senasis medinis mokyklos pastatas, suręstas iš išvežtų į Sibirą žmonių sodybų medienos“, – pasakojo L. Kytraitė.

Ji apgailestavo, kad Alizava pastaruoju metu pastebimai nyksta. Mažėja gyventojų. Nebėra vaikų darželio. Jo vietoje veikė kavinė. Dabar ten yra salė, kurią galima išsinuomoti gedulingiems pietums ar kitokiems pobūviams. Viskas keičiasi mainosi. Senosios žydų parduotuvės, kur dirbo jos mama, net pamatų nebelikę. Kapinės plėstos net tris kartus. Alizavos parapija didelė. Daug kas čia laidojo ir laidoja savo artimuosius.

L. Kytraitė kurį laiką buvo Alizavos bažnyčios varpininkė. Paprašyta apie tai plačiau papasakoti, ji sakė, kad anksčiau varpais skambindavo Bronius Medelinskas, vėliau jo sūnus Stasiukas, o po jo – Vytautas Audickas. Kai jam tapo labai sunku užlipti į varpinę, skambinti varpais ją išmokė. Kai ji susilaužė koją, tas pareigas perėmė jaunesnės kartos atstovas Alvydas Einoris, labai geras varpininkas.

„Esu labiau vienišė. Nemėgstu didelio žmonių šurmulio, bet su pažįstamais pabendrauju. Aplanko seserys. Prireikus didesnės pagalbos kreipiuosi į socialinę darbuotoją. Vis dėlto stengiuosi buitinius reikalus kuo daugiau susitvarkyti pati“, – pokalbio pabaigoje sakė pašnekovė.
Laimos viena kambario siena nukabinėta įrėmintomis artimų žmonių nuotraukomis. Vienoje yra įamžintos ir keturios Kytrų dukterys, nufotografuotos prieš bemaž septyniasdešimt metų Alizavos bažnyčios šventoriuje. Šią nuotrauką, prakalbus apie fotografavimą, moteris leido publikuoti.

Alizavos seniūnijoje

Čia dirbanti Kupiškio socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja Aldona Gintautienė sakė, kad pastaruoju laiku Alizavoje gerokai mažiau šeimų, kurioms prireikia socialinio darbuotojo pagalbos. Vienos jos akiratyje buvusios šeimos išvyko iš seniūnijos, kitose vaikai užaugo. Džiugu, kad ne vienas jų rado savo vietą, dirba, mokosi.

Pašnekovės, kuri tą dieną tvarkė dokumentus, nebetrukdėme ir pasibeldėme į seniūnijos darbuotojų duris.

Aistė Petrulienė, seniūnijos vyr. specialistė, apgailestavo, kad pastaruoju metu labai sumažėjo gyventojų. Daug žmonių gyvenamosios vietos deklaraciją pakeitė per karantiną, nes buvo jau senokai išvykę, tik oficialiai neįforminę šio fakto. Komunaliniai mokesčiai žmones irgi privertė gyvenamosios vietos deklaraciją susitvarkyti. Taigi šiuo metu Alizavoje yra 282 gyventojai. Yra atvykusios gyventi kelios jaunos šeimos, aštuoni gyventojai. Taigi vyksta šioks toks gyventojų atsinaujinimas.

„Atskiros statistikos apie Alizavos miestelio gyventojų amžiaus struktūrą neturiu, tik seniūnijos duomenis. Taigi Alizavos seniūnijoje daugiausia yra 45–65 metų gyventojų, antroje vietoje – 25–45 metų amžiaus grupė, o trečioje – per 65 metų gyventojai. Manau, kad Alizavoje irgi panašios tendencijos“, – teigė pašnekovė.

Paklausta, kur dirba alizaviečiai, A. Petrulienė pavardijo, kad iš didesnių darbdavių miestelyje yra viena medienos apdirbimo įmonė, keletas stambesnių ūkininkų. Nemažai žmonių važinėja dirbti į Kupiškį ir kitur. Deklaruoti 303 ūkiai.

Seniūnijos socialinė darbuotoja Ingrida Triabaitė sakė, kad seniūnijoje padaugėjo žmonių, prašančių socialinės pašalpos, taip pat norinčių gauti būsto šildymo kompensaciją ir paramą maisto produktais. Tai susiję su elektros ir būtiniausių prekių brangimu. Žmonių pensijos išlieka labai mažos.

Mažiau tik yra prašančių paramos mokiniui, išmokos vaikui. Seniūnijos tendencijos iš dalies aktualios ir Alizavos gyventojams.
Alizavos seniūnijos darbuotojos ne vietinės, bet neblogai šį kraštą pažįsta. Aistė važinėja į darbą iš Kupiškio. Ji kilusi iš Žaidelių. Tai ir jos senelių kraštas. Šioje seniūnijoje gyvena jos mama. Ingrida iš Antašavos, iš kaimyninės seniūnijos. Seniūnė Raminta Ribokaitė gyvena Palėvenėlėje.

Kviečia alizaviečius burtis

Šalia seniūnijos, įsikūrusios tame pačiame kultūros namų pastate, yra ir kultūros darbuotojų kabinetai. Pasikalbėjome su pirmus metus kultūrinės veiklos vadybininke Alizavoje dirbančia Sandra Guginiene. Kupiškėnai ją pažįsta ir kaip dueto su Nidija Sankauskiene dainininkę.

Sandra pasidžiaugė gražiu bendradarbiavimu su Alizavos seniūnija, Kupiškio socialinių paslaugų centro darbuotoja A. Gintautiene rengiant Kalėdų eglutės įžiebimo šventę. Dabar tvarkomos praėjusių švenčių puošmenos. Gyventojai pakviesti Sausio 13-ąją uždegti languose atminimo žvakeles.

„Alizavoje pradėjau dirbti pernai spalio 1 dieną įvykdžius Kupiškio kultūros centro reorganizaciją. Iki šiol po studijų visą laiką buvau muzikos mokytoja Skapiškio mokykloje. Ten dar vieną dieną ir šiuo metu turiu pamokų. Pedagoginė patirtis praverčia ir naujame darbe.

Pirmi darbo mėnesiai sunkūs. Reikėjo sutvarkyti dokumentaciją, užklupo lapkritį nauji suvaržymai dėl COVID-19 ligos prevencijos. Vėl į normalesnes darbo vėžes grįžome gruodį. Alizavos kultūros namuose prieš pandemiją veikė suaugusių teatras, šokių studija, vaikų teatro studija. Norisi atgaivinti tą veiklą. Kol kas alizaviečiai labai neaktyvūs. Į kvietimą burtis į dramos studiją atsiliepė tik vieno vaiko mama. Gal trukdo gana neapibrėžta padėtis, valdžios kalbos apie galimą naują karantiną. Dirbant mokykloje viskas buvo konkrečiau, o kultūrinėje veikloje daugiau neapibrėžtumo.

Norėčiau turėti savo kolektyvą. Turiu patirties kuriant muzikines pasakas. Jas kartu su mokytoja Nijole Bagdonavičiene Skapiškio mokykloje lipdydavome. Ji pritaikydavo tekstą, o aš muzikinius intarpus. Tiems spektakliukams ruošdavosi visa mokyklos bendruomenė. Visi laukdavo premjeros, ruošdavo sceninius drabužius. Tai labai norėčiau pakartoti ir su alizaviečiais. Noriu, kad žmonės mane išgirstų. Visą laiką reikia ieškoti naujų darbo formų“, – buvo įsitikinusi pašnekovė.

Tęsia ūkininkavimo tradiciją

Iš Alizavos nesinorėjo išvažiuoti nepakalbinus nė vieno stambesnio ūkininko. Tad jau prietemoje suskubome pas Dalių Baroną. Vyro tėviškė Sabuliškiuose. Alizavoje gyvena 14 metų. Čia nusipirktą sodybą atnaujino ir apsigyveno su šeima.

„Alizavoje gera gyventi. Nuo mažens esu pratęs prie žemės ūkio darbų. Mano mama Vanda Baronienė buvo viena iš pirmųjų, kurie susigrąžino žemę Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Abiejų tėvelių jau nebeturiu. Mano dirbami laukai netoliese, apie Sabuliškius didžioji dalis. Verčiuosi augalininkyste. Dirbu maždaug 180 hektarų žemės. Tai šeimos ūkis. Darbuojamės kartu su žmona Lijana. Ji kilusi iš Lukonių. Turime tris dukras. Vyriausia jau savarankiška. Gyvena ir dirba Panevėžyje. Vidurinioji gimnazistė abiturientė, o mažiausia dar pradinukė. Abi mokosi Kupiškyje. Vyresnės dukros lankė ir Alizavos mokyklą, bet jaunylę leidome į Kupiškio darželį, todėl ir mokyklą ten pasirinkome.

Šiuo metu didžiausias galvosūkis, kaip susitvarkyti su žaliojo kurso reikalavimais. Per darbymetį būna keblumų rasti gerų pagalbininkų. Žiemą darbo mažiau. Remontuoju techniką. Prieš pandemiją žiemą su šeima išsiruošdavome į kokią nors tolimesnę pažintinę kelionę. Dabar kol kas tokių išvykų neplanuojame“, – taip lakoniškai apie save, šeimą ir darbus papasakojo Dalius.
Jau beveik sutemus dar pavyko pašnekovą sodybos kieme ir nufotografuoti.

Iš archyvų

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Alizavos apylinkės bent nuo XVI a. priklausė Zasinyčių valdoms. Būsimam miesteliui pradžią davė Kalkėnų, Kalkelio, Kalkiemio ar Kalnakiemio kaimelis. Minimas nuo 1690 metų. Vėliau, greičiausiai tik šnekamojoje kalboje, kaimelis vadintas Pakape (dėl gretimų kapinių). Iš seniausių gyventojų žinomi Antanas Meškonis, Jokūbas Davidonis, Jonaitis. 1702 metais Kalkiemis priklausė Petrošiškio palivarkui. 1777 metais kaime buvo 4 dūmai (ūkiai). Pyvesa ties kaimu buvo užtvenkta. Per užtvanką ėjo kelias į Pandėlį ir Kupiškį. Matyt, dėl šios priežasties kaimą įsigijęs Ukmergės pavieto Žemės teismo teisėjas Antanas Koscialkovskis Kalkėnus sumanė paversti miesteliu ir čia 1793–1794 metais pastatė bažnyčią, o vietovę savo sūnaus Aloyzo garbei pavadino Alizava. Nepaisant to, Pakapės vardas dar ilgai buvo prisimenamas, o Kalkėnai nustoti minėti XIX a. pr.

1811 metais Alizavoje buvo 4 dūmai ir 23 baudžiauninkai vyrai. 1816 metais buvo 42, 1820 metais – 38, 1830 metais – 51, 1840 metais – 42 gyventojai.
1816–1919 metais Alizava priklausė Panevėžio apskrities, Čypėnų valsčiaus Zasinyčių seniūnijai. Pirmi liustraciniai žemės savininkai buvo Jonas Tamošiūnas, Juozas Glemža, Kazys Meškėnas ir Antanas Glemža. Jie gavo po 32,69 ha žemės. 1894 metų balandžio 7 dieną per gaisrą Alizavoje sudegė 7 gyvenamieji namai ir 22 kiti pastatai.

1898 metais Alizavoje buvo 67 gyventojai. 1900 metais buvo 3 krautuvės, miestelis garsėjo amatininkais. Alizaviečiai prašė Kauno gubernatoriaus leidimo steigti knygyną ir kooperacinę parduotuvę. 1903 metais buvo 171 gyventojas. 1905 metais platinti socialdemokratų atsišaukimai „Spauda leista“. 1909 metais surengtas pirmas lietuviškas vakaras, 1910 metais įsteigta mokykla. 1911 metais miestelyje buvo 45 kiemai, 3 lietuvių parduotuvės, žydo karčema.

1915 metų rugpjūtį Alizavos apylinkėse vyko smarkūs mūšiai tarp rusų ir vokiečių kariuomenių. Abiejose pusėse žuvę kariai buvo palaidoti ant Juodinių kalno priešais miestelį.

1923 metais Alizavoje buvo 25 kiemai ir 128 gyventojai. 1926 metais miestelis oficialiai tapo parapijos centru. 1931 m. čia gyveno Stefanija Glemžienė, Kazimiera Kaluinienė, Paulina Kaluinienė, Karolina Glemžienė, Antanas Tamošiūnas, Antanas Bučius, Uršulė Repšienė, Viktorija Marcinkevičienė, Edvardas Vasiliauskas, Petras Žekys, Mykolas Glemža, Jonas Glemža, Kazys Meškėnas, Jurgis Kaluina, Petras Vogulis, Jonas ir Kazimiera Bulovai, Jonas Meškėnas, Jurgis Kaluina, Petras Vogulis, Ona Glemžienė, Jonas Grigas, Antanas Glemža, Aleksandras Glemža, Mykolas Glemža, Stasys Glemža, Lionginas Glemža, Leonija Jankauskienė, Ona Jakštienė, Ona ir Povilas Ožiai, Kazys Kazlauskas, Stefanija ir Valerija Gabrėnaitės, Povilas Čepinskas. Kartu su Patrakės ir Petrošiškio ūkininkais alizaviečiai naudojosi Vagojimų ganyklomis. 1936 metais matininkas Teodoras Lipkinas Alizavos ūkininkus išskirstė į vienkiemius. Žemė buvo padalyta į 48 sklypus 36 savininkams. Atskiri sklypai paskirti bažnyčiai, kapams, mokyklai, valsčiaus savivaldybei, vienas paliktas bendrai 15 savininkų nuosavybei. 20 savininkų buvo palikti vietoje, o kiti turėjo perkelti trobesius arba iki tol jų neturėjo.

1927 metais Alizavoje buvo atidaryta pašto agentūra, 1938 metais leista steigti vaistinę, bet neatsirado čia norinčio dirbti provizoriaus. 1931 metais buvo 4 krautuvės (3 lietuvių ir 1 žydų). 1919–1926 metais Alizavoje veikė Lietuvos jaunimo sąjungos kuopa, vėliau Lietuvos šaulių sąjungos būrys, savitarpio draudimo draugija. 1936 metais buvo 36 Jaunųjų ūkininkų ratelio nariai, VVS – 35 nariai, šaulių – 32 nariai, pavasarininkų – 75 (59 moterys, 16 vyrų). Moterų katalikių draugija turėjo 140 narių.

Prasidėjus 1941 metų Birželio sukilimui Alizavoje susikūrė partizanų būrys, kuris aikštėje priešais bažnyčią iškėlė tautinę vėliavą, saugojo vietinius gyventojus. 1941 metais žuvo miestelio gyventojas Alfonsas Kaluina.

Pokario metais čia aktyviai veikė partizanai, vadovaujami Jono ir Albino Šidlauskų. Dėl to miestelyje kurį laiką buvo įsikūręs nedidelis MVD kariuomenės garnizonas. Partizanai nušovė apylinkės tarybos pirmininkus J. Bulovą ir J. Valentą, keletą kitų kolaborantų. Skaudžiausias susidūrimas su kariuomene įvyko 1945 metų liepą prie Vainiūniškio ežerėlio, kur žuvo 14 alizaviečių partizanų. Rezistencinė veikla galutinai nuslopinta 1951 metais.

1949 metais Alizava buvo kolūkio centras ir centrinė gyvenvietė. 1963 metais Alizava ir aplinkiniai kaimai elektrifikuoti. 7 dešimtmetyje pastatyti pirmi daugiabučiai namai, devintame – keli Alytaus nameliai. 1981 metais pastatytas vaikų lopšelis-darželis, 1988 metais nauji kultūros namai. Per miestelį 2001 metų rugpjūčio 8 dieną praūžė stipri vėtra, išlaužiusi keletą medžių, išvarčiusi kryžius kapinėse.

2002 metais baigtas asfaltuoti kelias nuo Alizavos iki Kupiškio, 2003 metais įkurta bendruomenė, 2005 metais biblioteka prijungta prie interneto („Omnitel“) perdavimo stoties, 2006 metais atidengtas paminklas tremtiniams ir partizanams. 2005 metais buvo 3 parduotuvės, kavinė-baras.

Alizava 1944–1995 metais buvo apylinkės, nuo 1995 metų seniūnijos centras. Miestelis išaugo po melioracijos čia atsikėlus daugeliui gyventojų iš sunaikintų kaimų. 1943 metais buvo 24 kiemai ir 111 gyventojų, 1959 metais – 160, 1970 metais – 151, 1979 metais – 272, 1984 metais – 251, 1989 metais – 399, 1998 metais – 444 gyventojai.