LAIŠKUOSE – SVAJONĖ SUGRĮŽTI Į TĖVIŠKĘ

„Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“

Broliai Juozas ir Bronius Kėdainiai svajojo gimtinėje įkurti valstiečio sodybą-muziejų. Lankytojai čia būtų išvydę buitį, kalvę, daržus, skulptorius ketino pastatyti ir savo kūrinį. Sumanymas liko neįgyvendintas, bet jo pėdsakai išsaugoti laiškuose ir eskizuose.

Kupiškio viešojoje bibliotekoje saugomas archyvas pasakoja apie kūrybinę brolystę, artimųjų ilgesį ir menininko ryšį su gimtuoju kraštu.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Iš Kauno – namiškiams

1933 metais į Kauno meno mokyklą įstojęs J. Kėdainis rašė namiškiams, kaip jam sekasi, ir prisipažino labai jų pasiilgęs. Šio laiško vokas neišliko, bet pats laiškas iki šiol saugomas Kupiškio viešojoje bibliotekoje.

Jį kaip vieną pirmųjų pažinčiai su skulptoriaus archyvu siūlo pasirinkti bibliotekininkė Nida Galvanauskienė.

Kituose studijų metų laiškuose – padėkos už atsiųstą maistą, klausimai apie derlių, šaltį ir sniegą. Iš pirmo žvilgsnio tai paprasti buitiniai rūpesčiai. Tačiau jie padeda pamatyti jaunuolį, kuris svetimame mieste pradėjo savarankišką gyvenimą ir laukė žinių iš namų.

Bibliotekoje saugomi 222 Juozo Kėdainio laiškai namiškiams ir 270 jo brolio Broniaus laiškų. Greta jų – užrašų knygelės, eskizai, fotografijos. Šį asmeninį palikimą bibliotekai kartu su skulptoriaus knygomis perdavė sesuo Bronė Kėdainytė.

Daugiau nei šešis dešimtmečius apimantis susirašinėjimas liudija šeimos kasdienybę, menininko kūrybinius ieškojimus ir to meto gyvenimo aplinkybes.

Broliai tarėsi ir kūrė

Skulptoriaus ir jo brolio, kalvio tautodailininko Broniaus, laiškuose susipina artimųjų rūpesčiai ir profesinės mintys. Juozas broliui Vilniuje padėdavo surasti užsakymų, abu aptardavo būsimus darbus.

„Jiedu diskutavo, tarėsi, koks turėtų būti antkapinis paminklas tėvams, kaip tėviškėje įkurti valstiečio sodybą-muziejų, kad ten atvykę lankytojai pamatytų, kaip atrodė valstietiška buitis, kalvė, daržai. J. Kėdainis ten ruošėsi ir skulptūrą pastatyti. Deja, ši brolių svajonė dėl valstiečio sodybos-muziejaus neišsipildė“, – pasakojo N. Galvanauskienė.

Archyve išlikęs sodybos-muziejaus planas galėtų būti iškalbingas šios istorijos liudijimas. Jis atskleistų, kaip konkrečiai broliai įsivaizdavo tėviškės ateitį.

Brolių bendravimą plačiau pristato Linos Matiukaitės sudaryta knyga „Kūrybinė brolystė. Iš Juozo ir Broniaus Kėdainių epistolinio palikimo“.

N. Galvanauskienės teigimu, laiškai atskleidžia ir paties skulptoriaus sumanymus, jų įgyvendinimą, požiūrį į kitų menininkų darbus. Savo vertinimus artimiesiems jis išsakydavo subtiliai.

Eskizai, kuriuose brendo kūriniai

Užrašų knygelės ir eskizai kviečia pažvelgti į kūrybos procesą dar iki atsirandant skulptūrai. Pasak bibliotekininkės, gavęs užsakymą J. Kėdainis rengdavo po kelis būsimo darbo variantus.

Archyvo lankytojui būtų įdomu juos palyginti, kaip keitėsi figūra, kompozicija, kokio sprendimo ieškojo autorius. Skirtingos popieriaus skiautės primena ir jo įprotį taupyti, nes studijų metais ne visuomet išgalėdavo nusipirkti piešimui ar laiškams skirto popieriaus.

N. Galvanauskienė prisiminė J. Kėdainio kurtą paminklo Laurynui Gucevičiui sumanymą. Tačiau bibliotekoje nėra šio projekto maketo ar eskizų.

Kur šiandien galima pamatyti skulptūras?

Asmeninė J. Kėdainio biblioteka ir rankraščiai saugomi Kupiškio viešojoje bibliotekoje, didžioji dalis kūrybinio palikimo perduota Kupiškio muziejui. Keli muziejaus paskolinti kūriniai pristatomi ir bibliotekos erdvėse.

Vienas jų – kalinėto vario darbas „Bulviakasis“. Bibliotekininkė į jį atkreipia atvykusių mokinių dėmesį: susirietusios moterys renka bulves į krepšius. Daugeliui vaikų toks darbas nebepažįstamas, tad kūrinys yra ir pasakojimo apie pasikeitusią kasdienybę pradžia.

Sugrįžimas išliko vaizdo juostoje

J. Kėdainį galima ne tik pamatyti fotografijose, bet ir išgirsti. Bibliotekos svetainėje pateikiama 1993 metais filmuota medžiaga: skulptorius žiguliuku vyksta į gimtąjį Karaliūniškį ir ten pasakoja prisiminimus.
Pasak N. Galvanauskienės, siužetą filmavo skulptoriaus bičiulio, grafiko Antano Kučo, sūnūs Vidmantas ir Gintautas Kučai.

Tada gimtojoje sodyboje gyveno kiti žmonės. Bibliotekininkės žiniomis, ji ir dabar gyvenama. Prie sodybos 2005 metais atidengta atminimo lenta.

Biblioteka apie Karaliūniškį ir skulptorių parengė ir vaizdo pasakojimų, naudojamų edukacijose. Jie sukurti įgyvendinant projektą „Prabylanti krašto istorija“.

Archyvas pasiekiamas ir iš namų

Kupiškio krašto pažinimo skyriaus vedėjos pareigas laikinai einanti Jolita Pipynienė sakė, kad bibliotekos svetainėje galima susipažinti su skulptoriaus eskizais. J. Kėdainis ne tik kūrė skulptūras, bet ir iliustravo knygas.

Pokalbio metu bibliotekos darbuotojos nurodė, kad suskaitmenintas 151 skulptoriaus laiškas, dar 17 rengiamasi paskelbti.

Nuoroda https://www.kupiskiovb.lt/skaitmenines-kolekcijos/ Čia J. Kėdainio laiškai padalyti į 3 grupes ir yra lentelės. Lentelėse nurodyti metai ir mėnuo, kiek gauta laiškų 1933–1938 m., 1940–1954 m. ir 1955–1966 m.

Internete pateikiamos ir užrašų knygelės, fotografijų rinkiniai, virtualios parodos. Čia galima rasti ir N. Galvanauskienės straipsnį „Mintimis išvaikštinėjau kiekvieną lauko rėžį…“, skirtą J. Kėdainio egodokumentiniam palikimui.

Archyve galima rinktis skirtingus pažinties kelius: studijų metų laišką namiškiams, būsimo kūrinio eskizą, bičiulio fotografiją ar filmuotą sugrįžimą į tėviškę. Juose išlikęs profesorius kalba apie kūrybą ir paprastus kasdienius rūpesčius, apie tai, kas buvo svarbu ir ką norėjo išsaugoti.

Projektą „Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 10 800 Eur