Prieššventinis metas, pats švenčių laikotarpis – toks laikas, kai skubame, lekiame, perkame dovanas, kitas malonias smulkmenas, ruošiame vaišes. Bet šventės eina ir praeina. Tada vėl – ta pati rutina. Žiema dar nesibaigia, vakarai tamsūs ir ilgi. Noromis nenoromis apima nerimas, kankina nuovargis, liūdesys.
Kaip tai išgyventi, o gal reikia nebijoti ir paliūdėti – apie tai pokalbis su psichologe Daiva Šidlauskiene.
Jurga BANIONIENĖ
Ar iš tiesų egzistuoja pošventinis sindromas? Kas tai?
Dauguma specialistų teigia, kad pošventinis sindromas prasideda tada, kai nupuošiamos eglutės, kai mažesnis draugų, artimųjų dėmesys, nebesulaukiama dovanų, skaičiuojamos patirtos išlaidos, kai už lango nedžiugina oro sąlygos, o ir saulės dažnai nematyti.
Ar jis egzistuoja? Ir taip, ir ne.
Tai priklauso nuo mūsų mąstymo, įsitikinimų, gebėjimo planuoti šeimos biudžetą. Pasitaiko atvejų, kad žmonės tikisi, jog juos kas nors turi kuo dažniau džiuginti, linksminti. Atsakomybė permetama kitiems. Bet juk savo gyvenimo valdovai esame mes patys, tad įvairi veikla ar bent minimalus įsitraukimas į ją priklauso ir nuo mūsų pačių. Kaip sakoma, nėra blogo oro, yra bloga apranga. Tad galime išeiti pasivaikščioti, paskambinti draugui, giminaičiui, rūpintis gyvūnu ir kt.
Kartais pajuokauju sakydama tiems, kurie liūdi, kai danguje nėra saulės, ją pasiūlau nusipiešti ar priklijuoti lango kampe ir stebėti savo emocinę būklę. Kitaip tariant, kai negalime pakeisti situacijos, keičiame mąstymą.
Plačiau skaitykite sausio 11 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF