2024/12/26

 

KAS RAIKIA, TAI RAIKIA (Su garso įrašu)

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Pikš pikš, pikš pikš – pamiškėj korvas kėlia, žinok, jau baigias septynios.

Kom rytas, kom do ne.

Katros margos atsikelia, tai toj lakia plaukų rungyt ir trintis visokiais mazutais. O ošei nemėgėja terliotis.
Kų ti tėptis unt sau visokių košių, švarus būk ir davoliai, kom ti raikia išsimoliavot kėp papūgai.
Aplamai unt tų zarkolų nė žiūrėt nenoriu.

Nėr ti raikalo pardėn sėdėt, tik kad raikia pasižiūri.

Ir tėp žinau, kas ti da vaizdas, kėp visadu susvalus, nė grėbenių įkišt nemožna.
Plaukai čystai dratalas, kol su šėpečiu išarkoju, rokuok pusa dėnos atsimata.

Kėp tik šukuojos, bobuta prė pėčiaus sėnalas atsiramus tų potį posmėlį kartoja: „Pinki plaukai unt pakaušio ir tė potys pasišiaušį.“

O šitėp dušna! Jau no ryto gryčioj būnunt prokaitas baga, tai kėp mas pardėn šienų vašma?
Ale veži, kėp ir tan zarkolan žiūri, kad raikia. Koršta, sausa visas dienas buvo, šienas išdžiūvįs nėt troška, o no rytoj jau lietų pronaša visai nedėliai.

Kas gi iš to šieno baliks, jėgu nesuvašma, pievon įaugs pradalgiai ir gotava.

Atsimanu savį do visai mergiūkštį, gol aštonių devynių matų, ir tų vaizdų, kad visi tik kabina kabina su šokėm ir vežiman krauna, o ošei vištala su grėblaliu runkoj iš poskos paknapstom lakiu, nebapaspėju grėbtė.

Po geros valundos runkos jau sopa, unt dalnų pūslių bant dešims prismušį ir jau spėjau prakiurdyt. Perščia tos runkos, ale koksai smagumas – įsikelia manį vežiman ir tiesiai daržinan su visu orkliu įvažiuojam.

Tadu tik čiuožiu žemyn tiesiai unt praslo šieno mintė. Tokia ti ir mynėja, postreksiu, pavargstu, tadu užulipu unt bolkės padainuot.

Vežėjas vežėjui nelygu. Katras tik kepšt kabiniukų dėl vaizdo, tik kad su šokėm šmykuoja, o kitas kad užvars vienu pakabinimu pusį žoginio. Šokėm gervala trekš ir išlūžo.

Pribubina daržinį, tadu laukiu bant kelias dienas, kol šienas įsistovas ir vabolai išropinas, kad galačiau unt praslo mėgotėn.

Dabar pasikeita čėsai. Kožno nebaprisiprašysi šieno padėt vėžt, nebanoria žmonas tokio dorbo dirbtėn. O ir tų korvių ne dėl palno, o dėl sau (savįs) ratas katras baaugina, vorškį ir pienų krautuvaj nusiparka.

Ale argi ti pienas dvėjų procantų rėbumo – išmazgojo pėnovežį ir pakėlios supilsta!

 

Jurgitos Žiukaitės nuotrauka

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video