Vilė Leščinskienė,
žurnalistė
Visai neseniai, birželio 1-ąją, minėta Tarptautinė vaikų gynimo diena. Šią dieną visoje Lietuvoje vyko būtent jiems skirti renginiai. Tačiau dažnam kyla klausimas, nuo ko čia vaikus reikia ginti? Ogi nuo to, kad nebūtų pažeistos jų teisės.
Visa tai aprašoma Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje. Vaikas turi teisę į vardą ir pilietybę, būti globojamas savo tėvų, o jei su tėvais augti negali, turi teisę žinoti, kas jie tokie, su jais palaikyti ryšį. Taip pat kiekvienas vaikas turi teisę mokytis, teisę išreikšti savo nuomonę. Ši daugiau nei septyniasdešimt metų pasaulyje ir daugiau nei dvidešimt metų Lietuvoje gyvuojanti konvencija skelbia ginanti vaikus nuo bet kokių formų smurto. Teisės vaikams turi būti garantuojamos nepriklausomai nuo rasės, lyties, kalbos, religijos, socialinės padėties ar kitų individualių dalykų.
Atrodo, viskas čia natūralu ir savaime suprantama – vaikai yra pirmi maitinami, gydomi ir saugomi nuo bet kokių pavojų, o kur bepasisuksi, pilna literatūros apie vaikų auklėjimą ir priežiūrą.
Prieš šimtmečius ir dar seniau būta visiškai kitaip, kad nei tėvai, nei pedagogai dorai nežinojo, kas yra vaikai ir kaip su jais elgtis, juos auginti, ir išvis, kokias teises jie turi, tad ir vaikų likimai buvo trapūs, mažai vertinti (tas dar girdima, kad egzistuoja kai kurių valstybių pogrindyje).
Į vaikų teises imta atsižvelgti tik drąsių šviesuolių, šios sferos reformatorių dėka. Vienas jų – Lenkijos žydas, daktaras Janušas Korčakas (tikrasis vardas ir pavardė Henrikas Goldšmitas, 1878–1942 m.).
Gydytojas, pedagogas savo gyvenimą pašventė vaikams: įsteigė našlaičių namus, parašė ne vieną leidinį apie vaikų auklėjimą, vis pabrėždamas, kad šis procesas yra daug pastangų reikalaujantis darbas.
Bene vertingiausia laikoma knyga „Kaip mylėti vaiką. Vaikas šeimoje“. Nors ši knyga parašyta prieš šimtmetį, ji nepavaldi laikui ir iki šių dienų svarbi. Be to, visame pasaulyje žinoma jo knyga vaikams apie išgalvotą veikėją Karalių Motiejuką, čia akcentuojama unikali žmogiškumo dimensija – kad vaikas toks pat žmogus, kaip ir suaugęs.
Šį didį žmogų, nepaisant jo didelių darbų, ištiko tragiškas likimas. J. Korčakas neatsižadėjo savo požiūrio net kartu su būriu mažųjų auklėtinių patekęs į koncentracijos stovyklą. Nors jam prižiūrėtojai leido neiti į dujų kamerą, jis pasirinko žūti kartu su našlaičiais.
Žinoma, gyvenimo kokybė ir visa kita metams bėgant smarkiai pasikeitė. Šiais laikais tenka pripažinti, kad vaiko teisėms Lietuvoje skiriama dėmesio kur kas daugiau nei bet kada.
Vienaip tai labai gerai, antraip gal ir nelabai. Piktinamasi, kad lazda atsisuko kitu galu, pasitaiko atvejų, kai vaikai žinodami savo teises nevengia jomis piktnaudžiauti, o pareigas pamiršta.
Pareigą lankyti mokyklą, stengtis mokytis ne dėl kitų, o dėl savęs, pareigą gerbti tėvus ir jiems padėti, taip pat gerbti visus kitus – ir vyresnius, ir jaunesnius.
Valdžios siekis (gal ir per daug) padėti socialiai jautrioms šeimoms taip pat skėlė antausį savo išgalėmis išsilaikantiems, sąžiningai dirbantiems ir pridėtinę vertę valstybei kuriančioms šeimoms.
Jeigu siekiama visiems vaikams lygiateisiškumo, tai kodėl tik socialiai jautrių šeimų vaikai turi nemokamų ekskursijų, nemokamo maitinimo, dieninių vasaros stovyklų pirmenybę, jiems teikiama pirmumo teisė lankyti dienos centrus ir dar visa aibė kitokio gėrio, ko nė dirbantys tėvai ne visada gali savo atžaloms iš savo kišenės duoti?
Užuot kūrus savotišką socialinio kiršinimo atmosferą tarp šeimų, nejaugi nebūtų galima rasti racionalesnio sprendimo, kaip suteikti lygybę visiems vaikams?
Ar valstybė perlepindama kai kurias šeimas nepadarys sau meškos paslaugos – užsiaugins trečią, ketvirtą išlaikytinių kartą?
Asociatyvi nuotrauka iš redakcijos archyvo
