Šiemet sukanka 80 metų nuo tragiškos 1941 metų birželio 14 dienos, kai sovietai pradėjo masinį Lietuvos gyventojų trėmimą į Sibirą. Per trumpą laiką išvežti tūkstančiai Lietuvos piliečių, sutrypti nekaltų žmonių likimai.
Tremties 80-mečio minėjimo renginiai Kupiškio mieste nuvilnijo birželio 13–14 dienomis.
Jurga BANIONIENĖ
Simbolinėje vietoje
Sekmadienį Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje aukotos šv. Mišios, tremties aukos malda pagerbtos bažnyčios šventoriuje prie Tremtinių kalnelio. Vėliau parapijos namų salėje vyko susitikimas su aktore Virginija Kochanskyte, pristačiusia meninę programą „Šimtmečio dialogas“.
Renginyje dalyvavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kupiškio filialo nariai.
Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, simbolinėje vietoje, Kupiškio geležinkelio stotyje, surengtas tremties 80-mečio minėjimas. Būtent čia tą lemtingą 1941 m. birželio 14 dieną į nežinomybę pajudėjo pirmi ešelonai.
Renginį pradėjusi režisierė Vilija Morkūnaitė kalbėjo, kad kurios kartos mes būtume, šią dieną kiekvienas iš naujo permąstome savo santykį su istorija, neatsižvelgdami į tai, ar buvome šios istorijos aktyvūs liudininkai ir dalyviai, ar tiesiog jau žinome tuos faktus ir įvykius iš vadovėlių, mokytojų, senelių, tėvų pasakojimų.
Negrįžusių iš tremties kupiškėnų atminimui prie geležinkelio bėgių padėti gėlių žiedai, uždegtos žvakelės.
Buvusiems tremtiniams ir jų palikuonims, svečiams, kitiems minėjimo dalyviams žodį tarė mero pavaduotojas Augenijus Cesevičius.
„1941 m. birželio 14 d. prasidėjęs masinis lietuvių trėmimas į Sibirą ir Sovietų Sąjungos šiaurę žlugdė ir naikino tautą. Ištremta daug to meto politikų, kitų visuomenės veikėjų, inteligentų, tautos patriotų. Sunkūs fiziniai darbai, šaltis, gyvenimas jurtose, barakuose, ligos ir skausmai. Toks gyvenimas laukė tremtinių. Didesnis ar mažesnis trėmimas vyko kasmet iki 1952 m., o pavieniai – ir iki 1953 m. Daugelis žmonių dėl nežmoniškų ir pernelyg sudėtingų gyvenimo sąlygų į Lietuvą nebegrįžo. Tremtyje juos šildė meilė Lietuvai, kęsdami šaltį ir badą jie neprarado vilties sugrįžti, savo vaikams dainavo lietuviškas dainas, pasakojo apie tėvynę ir jos grožį. Daugelis tremtinių išgyveno tik dėl nenumaldomo troškimo ir vėl išvysti tėvynės laukus, prisiglausti prie jos žemės. Iš tų, kurie sugrįžo, galime pasimokyti meilės tėvynei, pasiaukojimo ir drąsos. Jie iš tiesų žino, ką reiškia tėvynės ilgesys. Tremtis suvienijo tautą bendram nepriklausomybės siekiui, turime daryti viską, kad tragedija nepasikartotų, tai įpareigoja gyventi ne bet kaip, o kilniai ir sąžiningai. Tai vienintelis būdas, kuriuo galime prieš mus gyvenusiems padėkoti už jų kančią, auką ir viltį. Nepamirškime šių istorijos pamokų, pateisinkime lūkesčius tų, kurie tikėjo“, – per renginį kalbėjo A. Cesevičius.
Tremtyje gimęs Henrikas Dauderys (iš dešinės), buvęs tremtinys Bronius Burokas ir jo anūkas Lukas.
Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėja Jurgita Trifeldienė linkėjo, kad ši diena būtų vilties diena, kad tokie įvykiai niekada nepasikartotų.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kupiškio filialo vadovė Dalia Dyrienė.
Autorės nuotraukos
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kupiškio filialo vadovė Dalia Dyrienė į susirinkusius žmones prabilo nežinomo tremtinio žodžiais: „Krauju aplaistytos, Tėvyne, visos girios, už Lietuvą, už mus tautos jaunystė mirė.“ Tai pasako viską apie trėmimus ir kovas. Norėčiau palinkėti jaunimui tuo laisvės keliu eiti tvirtai, ryžtingai ir nešti Lietuvos laisvės vėliavą aukštai pakėlus. Už laisvę mes ir dabar kovojame, linkėčiau, kad nebebūtų tokios baisios kovos, kokia lydėjo mūsų tėvus ir mus.“
Ištark, išgirsk, išsaugok
Geležinkelio stotyje prasidėjo nacionalinė akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“, skirta tremtį ir kalinimus patyrusių žmonių likimų įprasminimui. Čia skaitytos 1941 m. kupiškėnų tremtinių ir politinių kalinių pavardės.
Kupiškyje ši iniciatyva palaikoma nuo 2016 metų, akcentuojant vis kitus tremties metus. Pirmas pavardes tarė buvę tremtiniai, šauliai, gimnazistai, tremtinių anūkai.
Šiemet šeštus metus iš eilės Lietuvoje siekta paskelbti daugiau negu 40 000 tremtinių bei politinių kalinių vardų, pavardžių ir likimų juos skaitant gyvų ir virtualių skaitymų metu. Skaičiuojama, kad nuo sovietų represijos nukentėjo beveik 300 000 šalies gyventojų, kurie patyrė tremtį ir kalinimą. Dalies jų likimai nežinomi iki šiol.
Renginyje dalyvavo ir viešnia iš Žemaitijos, Šiluvos, vienuolė sesuo Regina Edita Teresiutė SJE. Ji į Kupiškį atvyko pakviesta Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kupiškio filialo vadovės Dalios Dyrienės.
Į nacionalinę akciją „Ištark, išgirsk, išsaugok“, kai skaitytos 1941 m. kupiškėnų tremtinių ir politinių kalinių pavardės, įsijungė ir vienuolė sesuo Regina Edita Teresiutė, SJE, atvykusi iš Šiluvos.
„Esame labai gerai pažįstamos, ji mane pakvietė dalyvauti Gedulo ir vilties dienos paminėjime, taip pat į mokyklą, vaikams turiu paruošusi medžiagą apie tremtį. Mano mamos brolis buvo politinis kalinys, taip pat senelis, mamos tėtis. Mamos šaknys ir perduotas tikėjimas vedė į Tėvynės meilę. Kai baigiau vidurinę mokyklą, man buvo neleista toliau mokytis, dirbau parapijose, teko vargonininkauti, rengdavau slapta vaikus katechizacijai. Baigusi aštuonias klases, įstojau į vienuolyną. Vienuole esu nuo maždaug 1974–1975 metų“, – apie save pasakojo sesuo Regina Edita.
Jai birželio 14-oji, ne tik Gedulo, bet ir didelės vilties diena. „Jeigu nebūtų buvę šių žmonių, kurie ėjo už tėvynę mirti, tai mes šiandien negyventume laisvi, jų kraujas atnešė mums laisvę“, – pabrėžė viešnia.
Renginyje dalyvavo Povilo Matulionio progimnazijos 1b klasės mokiniai, piešę linkėjimus tremtiniams bei jų šeimų nariams. Šie linkėjimai įteikti per tremties 80-mečio minėjimo renginį. Vaikams skirta ir dar viena užduotis – skaitant pavardes, jie spalvotomis kreidelėmis išmargino geležinkelio stoties peroną, kuris tapo viena gražia žydinčia pieva.
Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos 1b klasė su mokytoja Ale Songailiene. Vaikai tremtiniams skyrė savo piešinius su palinkėjimais.
Tremtiniams atminti uždegtos žvakelės, ant bėgių padėti gėlių žiedai. Visiems kartu sugiedojus Lietuvos valstybės himną, Gedulo ir vilties dienos minėjimas persikėlė į Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštę.
Pagarba – visuotinė tylos minutė
Pusiaudienį tremtinių atminimas pagerbtas nacionaline tylos minute. Lygiai aštuonis kartus suskambėjo bažnyčios varpas, po dūžį kiekvienam tremties dešimtmečiui. Visa šalis įvairiuose kampeliuose trumpam sustojo, kad pagerbtų tautiečius, nukentėjusius nuo tremties ir kalinimo.
Tremties 80-mečio minėjime dalyvavo Ramutė Kecorienė (kairėje), 1948 m. tremtinė, ir tremtyje gimusi Gertrūda Keršulienė.
Prisimenant ištremtus, nužudytus, įkalintus kupiškėnus iki pat vakaro tęsėsi akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“. Perskaityta beveik 2,5 tūkst. pavardžių.
Meninė instaliacija „Naktį tvinksinti širdis“. Kupiškėnams tremtiniams atminti sužibo žvakelės.
Centrinę aikštę vakarop papuošė meninė instaliacija „Naktį tvinksinti širdis“ – kiekvienam tremtiniui atminti sužibo žvakelės.
Gedulo ir vilties dienos minėjimą vainikavo aktorės Birutės Mar spektaklis pagal autentiškus prisiminimus.
Kupiškio kultūros centro nuotrauka
Paskutiniu šventinių renginių akcentu tapo aktorės Birutės Mar, kuri yra tremtinių mokytojų Vaičiūnų iš Šimonių palikuonė, spektaklis „Ledo vaikai“, sukurtas pagal autentiškus prisiminimus.
Gyvi prisiminimai
Pakalbintas tremtyje gimęs Vytautas Vileišis sakė, jog kaskart išaušus birželio 14 dienai pirmiausia prisimena savo tėvus, kaip jie vargo, kaip džiaugėsi, kad grįžo į Lietuvą.
„Pradžia tremtyje tėvams buvo sunki, tik paskui tapo kiek lengviau, bet visada daug ir sunkiai reikėjo dirbti, ten įgijo ir specialybes. Tėvas namus pasistatė. Aš grįžęs juos irgi pastačiau Lietuvoje. Džiaugiuosi, anūkai atvažiuoja, smagu, kad galime gyventi laisvoje Lietuvoje“, – kalbėjo V. Vileišis.
Vytautas gimė 1953 metais Krasnojarsko srityje, Mansko rajone, Kedrovos gyvenvietėje. Anot pašnekovo, gyvenvietė buvo įrengta miško ruošos darbams. Dabar ten jau nieko nelikę, dauguma lietuvių išvykę. Tėvai buvo 1948 m. tremtiniai. „Tėvas Fabijonas ištremtas iš Vilniaus, broliai buvo partizanai, žuvo prie Vabalninko, tai jis nenorėjo grįžti pas tėvus, apsigyveno Vilniuje, įsidarbino geležinkelyje staliumi, iš ten ir išvežtas. Mama Aldona ištremta su savo mama, seserimi iš Subačiaus geležinkelio stoties. Tėvai tremtyje ir susipažino, susituokė. Vestuvėse dalyvavo ir lietuviai, ir rusai, su kuriais gražiai bendravo.
Iš tremties mes grįžome 1959 metais, man buvo tiek pat metų, kaip dabar anūkui. Pradžioje parvažiavome į tėvo tėviškę, Vabalninką, kur gyveno jo sesuo, bet niekas neregistravo, nenorėjo priimti, tėvai buvo susitaupę šiek tiek pinigų, Kupiškyje nusipirko namą“, – pasakojo V. Vileišis.
Vytautas Vileišis gimė tremtyje, Krasnojarsko srityje. Su dukra Jurgita, anūku Liudviku ir žmona Birute.
Nors buvo mažas, tik šešerių, dar pamena kelionę namo. „Mano sesuo buvo visai maža, ketveriais metais už mane jaunesnė. Prisimenu, kad tėvas nešė du lagaminus, mama nešė sesę, o man liepė, kad nepasimesčiau, eiti įsitvėrus skverno paskui juos, nes geležinkelio stotis Krasnojarske didelė. Dar buvo pavesta nešti bidonėlį sesės pieno, stotyje tikriausiai užsnūdau ir jį išpyliau, gavau barti. Pravažiavome Novosibirską, buvo labai daug šviesų, Maskvoje iš vienos geležinkelio stoties į kitą pervažiavome su taksi „Pobeda“. Sesuo labai verkė, bijojo toje mašinoje važiuoti.
Iš gyvenimo tremtyje pamenu, kad labai draugiškos buvo moterys, jos mane priimdavo. Kai mokėdavo atlyginimus, kartą tėvas nusivedė ir mane, pakėlė prie langelio, išmokėjo juos kaip man, už pagalbą, žinome, jie tėčio buvo uždirbti“, – prisiminė pašnekovas.
Vytautas pabrėžė, kad tėvų įskiepytas tikėjimas lydi jį visą gyvenimą. Tikėjimo tiesų mokė ir savo vaikus, anūkus. „Labai malonu, kad renginyje buvo ir mokinių, gavau dovanų piešinį. Auga jaunoji karta, džiugu, kad istorija jiems įdomi, manau, jų atmintyje tai liks ir bus išsaugota ateinančioms kartoms“, – teigė V. Vileišis.
