Agnė ir Alanas Čepeliai galėtų gyventi Vilniuje, Barselonoje ar dar kokiame nors didmiestyje. Jų darbas nuo vietos nepriklauso, užtenka kompiuterio ir gero interneto ryšio. Abu testuoja tai, ką sukuria programuotojai, užtikrina produkto kokybę, tobulina procesus.
Tačiau jauna pora įsikūrė mažame miestelyje, kuriame abu užaugo.
Jie atvirai papasakojo apie darbą iš namų, apsisprendimą gyventi mažiau skubančiame pasaulyje ir apie šeimos gyvenimą provincijoje.
Jurga BANIONIENĖ
Kas Jus abu paskatino iš sostinės persikelti į Kupiškį?
Agnė. Tokia galimybė atsirado, nes abiejų nuotolinis darbas, nebuvo prievartos dirbti iš didmiesčio, niekas prie jo nebepririšo. Be to, abu kilę iš Kupiškio. Kai išvykome studijuoti, jis visada siejosi su namais, gamta, ramybe.
Vilniuje gyvendami galvojome, kad kažkada vis tiek norėsime grįžti, tai buvo laiko klausimas. Vos tik įsidarbinę nutarėme, kad keliamės. Vienintelis mūsų variantas buvo Kupiškis, apie kitus mažesnius miestus negalvojome.
Kai dirbau Vilniuje, įstaigoje, mane vargindavo žiemos, lietingi orai, važiuoti iš namų iki darbo reikėdavo dvi valandas, laiką tekdavo leisti kamščiuose. Tai turėjo įtakos nuotaikai.
Vilniuje pramogoms reikia ir laiko, ir finansų, tad dažniausiai likdavome namuose.
Mes esame gamtos, ramybės žmonės, intravertai, tad grįždavome savaitgaliais į Kupiškį, atsipalaiduodavome ir vėl atgal į Vilnių, į tą chaosą.
Plačiau skaitykite rugsėjo 11 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF