BAROKO FESTIVALIS BAROKO ANSAMBLYJE: GERŲ NORŲ NEPAKAKO

Tarptautinis menų festivalis Palėvenėje. Afišos žadėjo daug. Dienos bilietas – tik 15 eurų, jei į atskirus renginius, į kiekvieną po 5 eurus, viliojo į pirmąjį menų festivalį Palėvenėje organizatoriai. Gausesnei šeimai apsilankyti ar su gimine išties nebuvo pigu. Juoba jų buvo suvažiavę nemažai, juk festivalis vyko Šv. Domininko atlaidų metu.

Tikėtina, kad laikas parinktas ir dėl gausesnio paties festivalio lankytojų srauto. Tačiau ne visi, apsilankę šv. Mišiose, skubėjo į vienuolyno kiemą. Pasitenkino bažnyčioje skambėjusiu grigališkojo choralo ansamblio koncertu ir vėlyvojo baroko miestelėnų šokių programa šventoriuje.

Beje, gal Mišioms buvo galima parinkti baroko epochos giesmes, o dabar – baroko festivalis, o grigališkasis choralas gieda viduramžių muziką, nors barokinių kūrinių – masės. Bažnyčia buvo pilnutėlė, gaila, kad nepagalvota apie Mišių įgarsinimą šventoriuje, nes čia liko dalis žmonių.

Šalia esantis vienuolyno kiemas, nors festivalis tai tas pats, negalėjo pasigirti lankytojų gausa. Užklydusius ten tiesiog pasižvalgyti ar pamatyti iš aukštai panoramą, atidengtus buvusius tvenkinius vaikė griežta darbuotoja. Tokia keistoka taktika.

Festivaliu pavadintas renginys vyko pirmą kartą, tad išmintingiau būtų buvę visą renginį daryti nemokamą. Arba pakviesti lankytojus remti restauruojamą vienuolyno ansamblį auka. Tik tada reikėjo pagalvoti, kaip prasmingai ir išradingai pateikti paties vienuolyno istoriją, jo svarbą Aukštaitijos regione ir ne tik.

Skambiai pavadintas tarptautinis menų festivalis, matyt, turėjo būti noras atkreipti dėmesį į svarbų paveldinį objektą – vienuolyną, kurio atgaivinimui reikalingas didžiulis dėmesys ir lėšos. Ar pagalvota pakviesti svarbių vyriausybinių institucijų atstovų ir pan., nuo kurių sprendimų ir politinės valios daug priklauso?

Afišose reklamuota ir amatų mugė, kad ji veiks visą dieną. Tačiau muge to, kas vyko, nepavadinsi. Prie šventoriaus viena moteris prekiavo kermošiaus saldainiais (kaip kultūrinį paveldą įskaityti galima) ir dar vienas berniukas – senelio prisukto medaus stiklainiukais. Vienuolyno kieme nuobodžiavo vienas medžio drožėjas iš Pasvalio, dar buvo matyti aludaris iš Kupiškio ir kilimėlių, suvenyrų pardavėjas. Bet jie buvo mokamoje zonoje, taigi, ne visiems. Kiek vėliau dar surengtos kelios edukacijos vadinamame amatų kiemelyje.

Kas lėmė, kad prekiautojų tiek tebuvo, nesiimu spręsti. Galėjo lemti per aukšta kaina už prekybos vietą, renginiai kituose rajonuose tuo pačiu metu ar pan. Organizatoriai, matyt, atkreips į tai dėmesį ir situaciją išanalizuos.

Tad šį renginį, žadėjusį parodyti baroko epochą visais rakursais Palėvenėje, galima sveikinti tik už iniciatyvą ar kaip bandymą tai padaryti. Arba kaip pasakytų baroko poetas M. K. Sarbievijus – „geri norai taip pat pagirtini“. Tokio festivalio, apie kokį skelbta, vien idėjos parengimui būtinos jungtinės pajėgos – visų kultūros organizacijų – muziejaus, bibliotekos, kultūros centro, baroko žinovų iš nacionalinių institucijų bendras darbas.

Organizatoriai kalbėjo apie duoklę vienuolyno istorijai, barokui ir rajono žmonėms. Kur buvo toji vienuolyno istorija, taip ir neteko pastebėti. Kaip ir bent menkiausios užuominos apie didžiausiąją Kupiškio garbę Lauryną Gucevičių, kuris čia mokėsi vienuolyno mokykloje. O juk renginys, skambiai pavadintas tarptautiniu menų festivaliu, vyko būtent per jo gimimo dieną čia, Palėvenėje, Šv. Domininko bažnyčioje, kur architektūros genijus buvo krikštytas.

Ir dar, kodėl ir kaip šis festivalis nutekėjo iš Kultūros centro į rajono Turizmo ir verslo informacijos centro rankas. Yra apie ką pamąstyti visam Kupiškio kultūros sektoriui, jei bus siekiama tęsti renginius šioje sakralioje ir išskirtinėje Kupiškio vietoje.

Kitas momentas – barokas. Galima nesunkiai nuspėti, kad teikiant paraišką Lietuvos kultūros tarybai apeliuota į tai, kad festivalis bus skirtas Baroko literatūros metams, nes tokie Seimo paskelbti 2025 metai. Tą pranešė ir renginio vedėjas: „Šie metai yra paskelbti Baroko literatūros metais, tačiau baroko epocha neapsiriboja vien literatūra. Tai ištisa kultūros epocha ir meno kryptis.“

Iš tiesų, daug žadėta. Tačiau iki esmės taip nenueita, nors, pasak rajono Turizmo ir verslo informacijos centro direktorės, reikia žmones pratinti prie profesionaliojo meno.

Rajono žmonės ne iš miškų gūdumos, puikūs vertintojai ir išsilavinę. Nueita lengviausiu keliu. Ten, kur galima buvo priskirti baroko stiliui, surinkti geri, profesionalūs atlikėjai. O siekta, vėl cituoju direktorę, „sumodeliuoti festivalio programą atiduodant duoklę ir vienuolyno istorijai, barokui ir mūsų žmonėms“.

Taigi, nors stendelis būtų buvęs apie vienuolyno istoriją. Medžiagos toli nereikia ieškoti, galima rasti Kupiškio viešojoje bibliotekoje ar muziejuje. Galų gale šios įstaigos galėjo būti puikiomis partnerėmis, norint kokybiškai parengti festivalį vienoje įsimintiniausių ir iš tiesų galinčios turėti didelį kultūrinį potencialą vietoje.

Juk festivalis surengtas svarbiausiame rajone europinės vertės baroko ir rokoko sintezės ansamblyje, kuris prieš 30 metų įtrauktas į Europos Tarybos kultūros kelių programą „Baroko kelias Lietuvoje“ svarbiausių objektų žemėlapį, aprašytas turistams skirtame vadove „Barokas Lietuvoje“ ir „Lietuvos vienuolynų vadove“ (abi šios vertingos knygos yra Kupiškio viešojoje bibliotekoje), kuriuose įvardyta ypatinga šio ansamblio vertė ir svarba, nurodyti šiame vienuolyne lietuviškas knygas kūrę šviesiausieji vienuoliai: D. Sutkevičius, apie 1835 m. parengęs lietuvių–lenkų ir lietuvių–lotynų–lenkų žodynus, ir Rapolas Jasikevičius, 1855–1859 m. išleidęs čia sukurtą pamokslų rinkinį lietuvių kalba. Ir nors vienuolyno garsioji biblioteka caro valia likviduota, vienuolyno ansamblis paverstas eiline parapija be veikiančio dominikonų vienuolyno, bet baroko epochos kultūrinė atmintis išlikusi jos ženkluose, paminkluose, atmosferoje.

Reikėtų pamąstyti, kaip šią atmintį aktualizuoti, kokiais būdais tai įvesti į dabarties kultūros apyvartą.

Palėvenės barokas nėra tik pavienis objektas, bet vienas iš dviejų dešimčių baroko šventovių Aukštaitijoje, todėl natūralu būtų galvoti apie kultūrinio kelio tarp jų galimybę, genialaus architekto Lauryno Gucevičiaus kelio, jungiančio jo gyvenimo ir kūrybos vietas Lietuvoje, sukūrimo siekį.