1941 metų birželis yra vienas prieštaringiausiai Lietuvos istorikų vertinamas istorinis laikotarpis. Jį žymi vadinamasis Birželio sukilimas, per kurį labai trumpą laiką okupuotos mūsų šalies ministru pirmininku buvo tapęs kontroversiškasis Kazys Škirpa. Sukilimas akivaizdžiai buvo nukreiptas prieš sovietinius įsiveržėlius ir pataikavo ateinantiems naciams.
Daugelis šiandien bando įrodyti, atsakyti į klausimą – buvo K. Škirpa antisemitizmo protrūkio ir Holokausto palaikytojas ar kaip tik bandė gelbėti nuo artėjančio Holokausto ilgus šimtmečius Lietuvoje gyvenusius žydus? Šios dilemos atsakymas lietuvių istorikus verčia laužyti ietis ne pirmą dešimtmetį ir turbūt visiškas aiškumas nebus pasiektas, nepaisant to, kad nuo anų įvykių nė nepraėjo šimtmetis, taigi, dar yra žmonių, kurie apie tą laikotarpį ir jo konfliktus girdėjo iš savo tėvų.
Tačiau šis komentaras ne apie tai, ar K. Škirpa dėl Holokausto kaltas, ar nekaltas. Pabandykime pasvarstyti kitą problemą, kurią irgi galima formuluoti kvestionuojant: kas atsitinka, kai valstybės tarnautojas itin uoliai vykdo savo pareigas? Ar mūsų dienomis, stebint kai kuriuos politikus ir klerkus, negali susidaryti įspūdis, kad tą, senesnę nei aštuonios dešimtys metų, istoriją esame paveldėję be jokio pasirinkimo, ar norime spręsti istorinius konfliktus, jų padarinius ir suprasti, kaip buvo ar galėjo būti tame praeityje nutolusiame laike.
Nereikia didelių pastangų aiškinant, kokie motyvai padiktuoja ne vieną iracionalų ir nepamatuotą valdžios sprendimą, veikiantį didelę dalį visuomenės ar net ir visus šalies žmones.
Šiandien beveik visi Lietuvos studentai aukštosiose mokyklose varto vadovėlius, kuriuose parašyti teiginiai, kad gyvendami kiekvienas atliekame tam tikrus socialinius vaidmenis: vaiko, tėvo, motinos, pavaldinio, viršininko ir t. t. Tvirtinimas tiek aiškus, kad, regis, nereikalauja papildomų diskusijų, bet tai, kas nesukelia jokių abejonių, deja, dažnai būna sunkiausiai įsisąmoninama ir greičiausiai pamirštama.
Kokia sunkiai aprėpiama daugybė jaunuolių, per pastaruosius tris su puse dešimtmečio baigusių universitetines ir kolegines studijas, tampa valdininkais ir politikais! Ir koks saldus ir svaigus yra galios pojūtis, kuris lydi teisę priimti sprendimus, kurie lemia kitų asmenų, socialinių grupių ar visos visuomenės gyvenimą! Beveik tvirtai būtų galima teigti, kad jei daugelis valstybės tarnautojų kitaip žiūrėtų į savąsias pareigas, komercinių televizijos kanalų kasdienės žinios sutrumpėtų bent trečdaliu laiko trukmės.
Dabartinėje Lietuvoje dominuoja nuostata, kad gavęs valdžią asmuo absoliučiai tapatinasi su savo pareigomis ir sėdima kėde. Atrodo, kas gi čia baisaus? O kalbant apie tai, kad mūsų dienų valstybėje labai trūksta pareigūnų, kurie ne valdytų, o tarnautų kitiems, aiškėja dar vienas šios problemos aspektas: tokie valdininkai yra pareigingi įsakymų vykdytojai, nei savęs, nei kitų dažniausiai neklausiantys, kokia vieno ar kito jų sprendimo įtaka visuomenei. Yra įsakymas, jį reikia vykdyti.
O kaip daugeliui tokių valdžios žmonių praverstų bent šiokios tokios aktorinio meno studijos, išmokančios radikaliai priešingo elgesio nei įprasta dabartinėje valstybės tarnyboje. Tokie mokslai padėtų tarnautojui suprasti ir primintų, kas jau girdėta, visa jų kėdžių didybė tėra socialiniai vaidmenys, kuriuos, žinoma, reikia atlikti sąžiningai ir dorai, tačiau visai nebūtina ir netgi nereikia su jais tapatintis visa savo asmenybe.
Tie politikai, kurie dabartinėje Lietuvoje turi daugiausia patirties, žino ir taiko vertingą savo ir kitų kolegų veiklos dėsnį, sakantį, jog į bet kurį konfliktą ar sunkią situaciją galima pažvelgti iš aukščiau ir suprasti, kad kasdienybės dramos tėra gyvenimo putos, kurios greitai nusėda, ir tuomet išryškėja politinio elgesio ir sprendimų prasmės. Maža to – tie, kurie tapatinasi su savo pareigų vaidmeniu, gavę įsakymą čiupti šautuvą ir žudyti, darys tai patys pirmieji ir nekankinami jokių skrupulų. Taigi, XX amžiaus vidurio istorija dabartiniam Lietuvos ir ne tik jos žmogui prikišamai tvirtina: nė vienas visuomeninis vaidmuo nevertas to, kad tarnautojo ar politiko asmenybė su juo visiškai sutaptų.
Šis principas – tai esminis saugiklis ne vien atskiram individui, bet ir visuomenės nariams, laiduojantis, kad jokios pareigos ir postai neleis juos užimantiems elgtis nežmoniškai.
Socialinis vaidmuo – tai, populiariai sakant, yra visuomeninė kaukė. Nuojauta sako, kad po šiuo mūsų visų neišvengiamu maskavimusi turi slypėti žmogaus unikalus veidas, nesuvedamas ir neredukuojamas į jokius pareigybinius aprašus ar kitokį biurokratinį instrumentarijų. Apie tai, gyvenimui tampant vis labiau daugialypiu ir komplikuotu, pamiršti progų yra labai daug. Psichoanalizės teoretikas Karlas Gustavas Jungas tą vienetinį, nepakartojamą žmogaus veidą vadino savastimi.
Žydų filosofai Martinas Buberis ir Emanuelis Levinas žmogaus veide įžiūrėjo kelias galimybes: klausiantį, besikreipiantį žvilgsnį, pareigą atsakyti į tą kreipinį ir atsakomybę už kitą asmenį. Paprasta, bet, regis, tokių savybių – dialogiškumo ir kartais net aštrios atsakomybės jausmo – kaip ir pakanka tam, kad kritiškai gebėtum žvelgti ne tik į kito akis, bet ir į savąją kaukę, kartais ją net pašiepdamas.
K. Škirpa ir kiti besibaigiančio tarpukario Lietuvos valdininkai ir politikai neabejotinai buvo išsiugdę tai, ką dabar esame įpratę vadinti administracine vaizduote, kuriai būdingas besąlygiškas veido diktatas kaukės atžvilgiu ir tik paskui – prisiminimas apie tiesioginio viršininko įsakymus.
Apie tai, kad šiandienos Lietuvos valdžios žmonių administracinė vaizduotė menka, byloja kasdienė rutina, iš ekranų rėkianti apie grėsmes ir pavojus, beveik nutylint ne tai, kad esama prorusiškų asmenų, o tai, kad dabar arba rytoj mūsų šalyje visai įmanomos valstybei lojalių asmenų dramos, kai gali tekti rinktis: paklusti įsakymui ar neišduoti žmoniškosios savasties?
Tai – ne mažesnė problema nei pašto dėžutėse randamų knygelių apie pasirengimą krizei ar karui patarimai, kaip išbūti galimą pavojų. Šis gali būti susijęs ne vien su vandens, maisto ar elektros trūkumu, bet ir su dramatiškomis dilemomis, nuo kurių sprendimo priklauso daugelis bendrapiliečių.