„Kūrybiškumo genas“
Jei ne birželio pradžios lietingas oras, susitikimas su ūkininku Daliumi Jankausku iš Jasiškio kaimo būtų nusikėlęs nežinia į kokį laiką. Mat ūkininkams niekada nestinga žemdirbiškų rūpesčių, sunku per darbymetį rasti laisvą minutę kitokiems dalykams. Vasarą gal tik prasti orai gali šiek tiek sulėtinti jų darbų tempą.
Dalius yra iš garsios, kūrybingos, įvairiais talentais apdovanotos Alizavos krašto Jankauskų giminės ir tęsia jos žemdirbiškas tradicijas.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Giminės šaknys
Pasak Daliaus, šiuo metu Jasiškio kaime tėra viena sodyba, kurioje jis gyvena su mama. Tai Jasiškis kartais pavadinamas ir viensėdžiu.
„Mano a. a. tėvukas Vytautas Antanas Jankauskas buvo kilęs iš šio kaimo, o mama Danutė Genovaitė Marcinkevičiūtė čia atitekėjo iš Miliūnų kaimo (Alizavos seniūnija). Jų abiejų tėvų žemės ribojosi.
Tarpukariu Jasiškyje gyveno Antano Valento šeima. Jie turėjo 50 hektarų žemės. Viena dukra ištekėjo už Stasio Beresnevičiaus, o kita, Paulina, mano būsima bobutė, – už Romo Jankausko, kilusio lyg ir nuo Elniškių. Ūkis buvo padalytas į dvi dalis. Beresnevičiai liko gyventi senojoje sodyboje, o atidalytoje žemėje mano senelis R. Jankauskas 1928 metais pasistatė naujus namus. Jis buvo kalvis.
Antrojo pasaulinio karo metais ši sodyba sudegė. Vieni sako, kad ją padegė dėl dūmų užtvaros su rusais besikaunantys vokiečiai, kiti laikosi versijos, kad ją trasuojančiomis kulkomis padegė rusai. Kaip ten bebūtų, bet faktas toks, kad šioje vietoje vyko susišaudymas.
Po karo mano tėvukas šią sodybą atstatė per 10 metų, kategoriškai atsisakęs išsikelti dėl melioracijos. Šeima kurį laiką glaudėsi Prano Jankausko tėvų atiduotoje klėtyje. Senąją Beresnevičių sodybą melioracija galutinai sunaikino 1980 metais“, – apie giminės praeitį pasakojo Dalius.
Pasak jo, tėvas buvo pavadintas Vytautu, nes 1930 metais Lietuvoje minėtos 500-osios Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties metinės ir tėvai skatinti vaikams duoti šį vardą.
Daliaus tėvas kolūkio laikais dirbo vairuotoju, mama – laukininkystės brigadoje. Jų šeimoje augo keturi sūnūs – Julius, Vidmantas, Alvydas ir jis, Dalius.
Julius tapo matematiku, Alvydas inžinieriumi, vėliau studijavo teisę ir dirba pasienio apsaugoje, Vidmantas visiems gerai žinomas kraštotyrininkas, žurnalistas, dailėtyrininkas. Jankauskų giminę tęsia penki anūkai ir vienas proanūkis. Visi įsikūrę Vilniuje, tik vienas anūkas gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Apie svajones ir ūkininką kūrėją
Taip susiklostė, kad Daliui atiteko tėvų ūkis.
„Mokykliniais metais svajojau tapti vairuotoju kaip tėvukas. Mokslai man sekėsi. Vėliau pradėjau domėtis istorija, politologija. Vidurinę mokyklą baigiau 1994 metais, permainų laikais. Tai ir lėmė, kad privalėjau likti prie ūkio. Žemę tėvai atgavo apie 1992 metus ir pradėjo ūkininkauti. Mamos buvo 11 hektarų, tėvo 21 hektaras. Brolis Julius nupirko traktorių. Man buvo 16 metų, kai sėdau prie jo vairo. Kai sulaukiau 18 metų, pašlijo tėvuko sveikata. Ūkis jau buvo pradėtas kurti. Reikėjo tęsti šiuos darbus. Baigęs vidurinę mokyklą, ir likau kaime. Po vienuolikos metų įstojau į tuometinį Lietuvos žemės ūkio universitetą ir neakivaizdiniu būdu baigiau agronomijos ir žemės ūkio vadybos studijas“, – pasakojo pašnekovas.
Dalius nesigaili, kad taip susiklostė jo likimas. Kaimo darbai buvo pažįstami nuo mažens. Kartu su tėvais ir prie gyvulių eidavo, ir arti plūgu tėvas buvo išmokęs. Šiandien jis turi augalininkystės ūkį, dirba per 100 hektarų žemės. Dalį jos nuomoja iš kitų.
Žemdirbio triūso nelaiko nuobodžiu, nors neretai kai kam atrodo, kad ūkininko dienos vienodos, tik keičiasi metų laikai.
Visgi Daliui kiekvienas pavasaris, vasara, ruduo ir žiema yra kitokie, skirtingi. Antai vienais metais gruodžio 24 dieną lauke plovė automobilį. Neįtikėtina, bet taip buvo.
„Ūkininkams darbai ateina, kaip kelininkams žiema, netikėtai. Kartais tinkamiausiu metu tręšti dar neturi trąšų, ar per patį darbymetį sugenda technika.
Visus nesklandumus atperka galimybė būti arčiau gamtos, tarsi pasinerti į ją. Dirbdamas laukuose gali stebėti saulėtekį ar saulėlydį. Realiai pamatytas šis vaizdas neatstoja regimo per televizoriaus ekraną ar kompiuterio monitorių. Pasigrožėti gamtos vaizdais visada skiriu laiko besidarbuodamas. Koks stebuklas matyti, kaip auga tai, ką pasėjai. Mes, ūkininkai, esame tarsi kūrėjai. Jei apleisi kurį nors pasėlį, įsivyraus chaosas, viskas pražus.
Technika yra lyg dailininko teptukas. Suari, apsėji lauką. Keičiantis metų laikams šis laukas vis kitoks, nuolat keičiasi jo spalvos. Tai ir laukimas, kokį derlių gausi, kokias padarei klaidas. Viskas atsiskleidžia rudenį.
Mėgstu užgesinęs traktoriaus variklį įsiklausyti ir į gamtos garsus. Jei išgirstu vasarą čirškiant žiogus, tai ženklas, kad ruduo ne už kalnų. Jie rudens pranašai. Man netrukdo miegoti ir naktį čaižiai klykaujantys jauni apuokiukai sodyboje. Sakoma, kad taip jie susisiekia su savo tėvais.
Taigi ūkininkavimo nebekeisčiau į nieką. Tai mano gyvenimo būdas“, – tvirtino Dalius.
Permainos augino patirtį
Su Daliumi pasikalbėjome ir apie ūkininkavimo aktualijas, apie Lietuvos ir pasaulio įvykius, kintantį žmonių bendravimą ir kitokias gyvenimo permainas.
Anot Daliaus, yra posakis, kad gyventi permainų laikotarpiu galima palinkėti tik priešui. Žmogui nelengva, kai nebėra įprasto gyvenimo būdo. Vis dėlto įdomu gyventi tokiais laikais. Laimė, kad Lietuvoje 1990–1991 metais senoji sistema byrėjo gana taikiai, išvengta didelių aukų. Visgi ekonominės permainos žmonėms buvo nelengvas išbandymas. Daliaus nuomone, šalies žemės ūkis gal dešimt metų „gyveno griuvėsiuose“. Daug žmonių norėjo ūkininkauti, bet nebuvo nei technikos, nei finansinių galimybių ją įsigyti, nei stabilios valiutos, pagaliau nei reikiamų tam žinių. Per tą laiką ir ūkininkų gerokai nubyrėjo.
Studijų laikais jis susidūrė su tuo, kad teorija ir praktika gali labai skirtis. Rašto darbuose aptaręs teorinius dalykus Dalius stengdavosi toliau remtis savo ūkininkavimo praktika, įrodinėti, kur teorija su ja nesutampa.
Pasak jo, šiais laikais ūkininkams rengiami įvairūs seminarai, Lauko dienos, atliekamos įvairios žemės ūkio analizės, atsirado pasėlių draudimas. Reikia tik domėtis ir neatsiliksi nuo mokslo pažangos šioje srityje. Kai pats pradėjo ūkininkauti, patarėja buvo tik mama ir per visokias klaidas įgyta jo paties patirtis.
„Ūkyje laikausi sėjomainos kas ketveri metai. Rapsas išvalo žemę nuo įvairių ligos sukėlėjų užkrato. Tai po rapsų sėju žieminius kviečius, po jų – vasarinius kviečius, po šių kultūrų – miežius ar žirnius ir vėl grįžtu prie rapso.
Tiesa, kad esame gamtos įkaitai. Po truputį bankrutuojanti žalioji politika kalė į galvą ūkininkams, kad jie turi pasistengti išpildyti jos reikalavimus. Bet ką gali lemti, kai priklausai ir nuo miesto, ten gaminama technika, trąšos. Skaudu, kai ūkininkai kaltinami dėl visų žmogaus nuodėmių gamtai.
Kalbėta, kad reikia žemės ūkyje uždrausti glifosatus, kad ūkininkai kalčiausi dėl gamtos taršos. Vėliau tiriant nuotekas miestuose paaiškėjo, kad vaistai, visokie plovikliai dar labiau teršia gamtą. Kaip ir lėktuvai, konteinerių vežikai. Pastarųjų žala didesnė nei karvių išskiriamas metanas.
Ūkininkai ir trąšų beatodairiškai nepila, ir kitokių chemikalų. Visų pirma, tai brangūs produktai. Antra vertus, mažiausiai rizikuoja tas ūkininkas, kuris tręšia minimaliai. Pertręštiems ir labai išaugusiems pasėliams gresia išgulimas. Kad taip nenutiktų, reikia naudoti daugiau cheminių priemonių, o tai vėl išlaidos. Jei vėliau šiuos pasėlius sunaikina gamtos stichijos, nuostoliai dar didesni.
Kaip šiuolaikiškai ūkininkaujama, gali pamatyti ir miestietis, gulintis ant sofos, per nuotolį, pasitelkęs šiuolaikines technologijas. Atsiranda nuomonių formuotojų, kurie pasišovę visus supažindinti su žemdirbio nenuglostyta kasdienybe, kuri pastaruoju metu labai pasikeitė. Tai atspindi vien komfortiška, daug našesnė technika. Antai su MTZ traktoriumi savaitę laukus kultivuodavau, o dabar tą patį plotą, jei panaktinėsiu, galiu ir per parą įveikti“, – kalbėjo pašnekovas.
Žvilgsnis į ateitį
Dalius visuomeniškas žmogus. Nemažai savo laiko skiria ir Lietuvos ūkininkų sąjungos Kupiškio skyriaus veiklai, yra šios organizacijos pirmininko vienas iš pavaduotojų.
Jis pastebi, kad ne tik Kupiškyje, bet ir visoje Lietuvoje ūkiai stambėja. Akivaizdžiai nyksta gyvulininkystė. Prieš keletą metų ir jie laikė karvę. Šiuo metu, be šunų ir kačių, nebėra jokių gyvūnų. Apskritai jų apylinkėse gal tik vienas žmogus turi karvę.
Paklaustas, ar nenutiks taip, kad pritrūksime pieno produktų, Dalius sakė, kad kažką darant svarbu masiškumas. Stambūs pienininkystės ūkiai turi galimybes pritaikyti visas technikos naujoves ir našiai dirbti. Tai jiems atsiperka. Pavyzdys gali būti dideli šeimos ūkiai Danijoje, Vokietijoje, turintys šimtametes tradicijas.
Pokalbio pabaigoje Daliaus paklausiau, kokių turi pomėgių, kai pasitaiko laisvo laiko. Paaiškėjo, kad šį laiką Dalius skiria žemės ūkio klausimus nagrinėjančiai literatūrai, domisi, kas vyksta šalyje ir pasaulyje. Kai kada randa laiko išvykti ir į vieną kitą kelionę po Lietuvą ir užsienį.
Kopijuoti, platinti, skelbti ELTA turinį be ELTA raštiško sutikimo draudžiama