„Kūrybiškumo genas“
Doc. dr. Ramūnas ČIČELIS
Rašytojas, žurnalistas
Seniau nei prieš penkerius metus vienoje sostinės mokyklų dirbanti mokytoja lituanistė, Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė Rima Kasperionytė, mokinių klasei suformulavo neįmanomą užduotį – prisiminti Holokaustą.
Vaikai protestavo stebėdamiesi, kaip jie gali prisiminti tai, ko patys nepatyrė.
Mokytoja neatlyžo, ir pamokos pabaigoje visi kartu diskutavo apie Antrojo pasaulinio karo metus taip, lyg šis istorinis laikotarpis būtų vykęs vakar.
Kaip tampa galima prisiminti tai, kas buvo iki tavęs?
Kolektyvinė atmintis – tai gebėjimas per memoriją pasiekti tuos laikus, kurie buvo daug seniau, nei prasidėjo tavo gyvenimas.
Mažesniu mastu, bet ne mažesne svarba pasižymi ir žmogaus galios prisiminti ir tęsti savąją šeimos, giminės istoriją.
Neabejotina tai, kad ypatingomis sąlygomis užaugusios atžalos turi įpareigojimą tęsti tai, kas pradėta tėvų, senelių, prosenelių.
Vieniems sūnums ir dukterims tai nepakeliamas uždavinys, kitiems – ypatinga vidinė atspara prisidėti prie geresnio pasaulio ar bent savos aplinkos kūrimo.
Antikos matematikas, filosofas Archimedas tolimais istoriniais laikais pasakė: „Duokite man atramą, ir aš išjudinsiu pasaulį.“. Mūsų tėvų ir senesnių šeimos narių pavyzdys – tai viena stipriausių tokių galimų atramų.
Paveldimumas ir tėvų įtaka bene stipriausiai ir dažniausiai veikia tose šeimose, kurios turi, kaip pasakytų išeivijos poetas Kazys Bradūnas, kultūrinį instinktą.
Dar daugiau, tęsiant žymiojo kūrėjo mintį, būtų galima sakyti, kad jauną žmogų smarkiai veikia ne vien kultūros, bet ir kūrybos pavyzdžiai.
Tai gali būti ir tėvų ar senelių, net ir techninės, nebūtinai humanitarinės ar meninės, kūrybinės potencijos.
Šeimų ir giminių, kurios turi seną ir garbingą genealogiją, praeitis gali siekti ir šimtus metų.
Tai, kad prieš du šimtus metų giminės senoliai priklausė kilmingųjų luomui, savaime reiškė, kad jų būta raštingų ir išsilavinusių.
Šiandien, kai masinė tamsybė stipriai veikia gyvenimą, tokių žmonių palikuonys yra itin godotini.
Su aukštesne edukacija, istoriniais laikais ir dabar siejamos aukštesnės moralinės vertybės, garbingo elgesio ir viešojo veikimo suvokimas.
Maža to – kultūringa giminė įpareigoja dabarties palikuonius galvoti ne vien apie save ir siaurus savo interesus.
Kiek daug Lietuvoje yra giminių ir genealoginių medžių, kur gausu labdarių, mecenatų, prasmingą profesinį kelią nuėjusių žmonių!
Gebėjimas pasirūpinti ne vien savimi ir artimaisiais beveik visada susijęs su aukštesniu sąmoningumu ir tvirtu doroviniu pagrindu.
Beveik kino filmo būtų verta scena, kurioje protagonistas dramatiškoje situacijoje turi rinktis iš dviejų kelių, kurių vienas kilnus, o kitas – niekšingas.
Tikrai nesunku įsivaizduoti filmo sceną, kuri vaizduoja savosios giminės įpareigotą elgtis garbingai žmogų.
Pažinti savąją kilmę, prosenelių kartas labai svarbu ir siektina. Lietuvoje kartais tai sunkus uždavinys, nes beveik kiekvienoje giminėje rasime ir Antrojo pasaulinio karo laikų sovietų ar nacių kolaborantų, ir aukščiausios prabos garbingų protėvių.
Vienintelė galimybė likti sąžiningam savo giminei ir pačiam sau – su visu kartėliu pripažinti ainių klaidas ir be dirbtinio, kvailoko patoso konstatuoti, jog seniai gyveno ir tie, kurių pavyzdžiai yra aukšta moralinė, intelektualinė ir kūrybinė kartelė, neverta nuleisti ar ignoruoti.
Šiandien daug vadinamųjų bajorų susibūrimų, kurių nariai savąją kilmę traktuoja kaip tuščią puošmeną.
Alternatyva fasadiniam kilmingumui gali būti ir rami atmintis, ir suvokimas, kad seniai pradėtas kelias vertas tęsti, puoselėti ir todėl, kad visuomenėje ir artimoje aplinkoje net ir mūsų keistais, niveliuojančiais laikais dar daug reiškia tiesiog geras vardas.
Gadinti jį reikštų ir simbolinio, ir konkretaus giminės pasakojimo pertrūkį.
Tie, kurie savo giminėje ar šeimoje turi ypatingų tėvų, senelių, prosenelių, gerai žino, kad vieno žmogaus vienos dienos pasirinkimas turi įtakos daugelio kitų gyvenimui ir jo posūkiams.
Nėra pasaulyje tokio veiksmo, kuris neturėtų jokio poveikio kitiems ir artimai ar tolimesnei aplinkai, viskas tikrovėje susiję ir turi beveik likimo galią.
Bene vienintelis būdas išlikti aukštus principus puoselėjančiu anūku ar proanūkiu – tai praktikuoti kultūrą, suprantant ją labai plačiai ir įvairiai.
Ne kiekvienoje giminėje yra ar buvo dvasininkų luomo atstovų, tačiau kiekvienas galime ir, svarbiausia, turime teisę išlaikyti ir ugdyti savo ir kitų dorovę ir tai, kas vadinama sąžiningu gyvenimu sau ir ateities kartoms, net jei kilnioji šeimos istorija prasideda nuo mūsų šiandienos.
Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur