„Kūrybiškumo genas“
Šimonių krašto Vaidilų giminė, iš kurios kilusi talentingoji mokytoja Felicija Jakutytė, išaugino ne vieną menininką. Tarp jų – interjero dizaineris, dailininkas Sigitas Andrulevičius. Jis puikiai žino giminės istoriją, parašė knygą „Rapolo slėnis“.
Sigitas mielai sutiko papasakoti, kaip ir kada pradėjo valdyti plunksną, apie apsisprendimą eiti dailininko keliu, kūrybinius atradimus, saitus su Šimonimis ir į atmintį įstrigusią pažintį su gerbiama mokytoja.
Jurga BANIONIENĖ
Į atmintį įstrigęs pokalbis
„Felicija Jakutytė buvo mano mamos Almos Vaidilaitės tikra pusseserė, senelis Rapolas ir jos mama Anelė buvo brolis ir sesuo, tad giminystė artima, pirmos linijos.
Pažinojau tetą Feliciją, užsukdavome į Kupiškį, lankydavome ją, kai buvau vaikas, o kai suaugome, atsirado rimti literatūriniai mąstymai, su Felicija susitikau vedamas savų interesų. Ji buvo garbaus amžiaus, bet labai maloniai bendravo, buvo itin šviesaus proto.
Galvojau, kad rašysiu knygą, tad rengiau su ja interviu. Pamenu, atvažiavau į susitikimą pirmas, ji atskubėjo iš parduotuvės su tortuku. Pasisiūliau padaryti mums kavos, ji nesutiko, davė man krūvą albumų, o pati ruošė kavą, buvo be galo gyvybinga. Toks paskutinis mano prisiminimas bendraujant su teta“, – pokalbio pradžioje sakė S. Andrulevičius.
Pašnekovo atmintyje ji išliko kaip visuomet besišypsanti, šilta, nuoširdi, Kupiškyje jautėsi visų gerbiama ir pažįstama, jam yra pasakojusi, kad net negalėdavo pėsčia grįžti į namus iš parduotuvės, nes kažkas vis siūlydavosi parvežti.
Sigitas prisiminė, kad kai bendravo per interviu su teta, ji parodė savo iškeistą knygelę „Prisiminimai apie Kupiškio kraštą ir jo žmones“. Liko nustebęs, kad ji, turinti tiek daug papasakoti, būdama lituanistė, išleido tokią ploną knygelę.
„Matyt, tai tik įrodo, kad teta pasižymėjo dideliu kuklumu. Tas mūsų pokalbis irgi buvo labai paprastas, atviras, tokia buvo ir pati Felicija. Ji prisiminė gražiausius žmogiškus dalykus, kaip pirmą kartą mane pamatė visai mažą, jautriai kalbėjo apie savo Andrių, kurį įsivaikino“, – teigė S. Andrulevičius.
Rašymas ir piešimas – greta
2010 metais dienos šviesą išvydo jo knyga „Rapolo slėnis“, į kurią sudėtas šūsnis prisiminimų apie šimoniečių Rapolo ir Domicelės Vaidilų gyvenimą, jų gimines ir artimuosius.
Knyga gausiai iliustruota fotografijomis iš asmeninių albumų ir archyvų. Tai buvo didelis ir svarbus darbas, savotiška duoklė savo giminei. Nuo vaikystės Sigitas valdė plunksną, tad knygos rašymas buvo savotiška terapija, grįžimas į vaikystę.
Jis sakė, kad polinkis rašyti lydėjo nuo mokyklos laikų. Dabar tiksliai nebegalėtų atsakyti, kas atėjo pirmiausia, rašymas ar piešimas. Turbūt, abu kartu.
„Mokykloje, kaip ir daugelis, buvau pradėjęs rašyti eilėraščius, turėjau eilėraščių sąsiuvinuką. Mokykloje, kur mokiausi Panevėžyje, mokytoja dirbo ir mama, matyt, ji su mano lietuvių kalbos mokytoja pasikalbėdavo, parodė tą sąsiuvinį.
Ėmė mane kalbinti, kad eilėraštį leisčiau įdėti į sienlaikraštį. Buvau kategoriškai prieš, juk gėda, nevyriška atskleisti savo jausmus, tai buvo labai intymu. Bet lietuvių kalbos mokytoja pažadėjo sugalvoti slapyvardį, tada sutikau. Prisimenu, visi klasės draugai skaitė, o aš – pro šalį, truputį nulenkęs galvą, esą visai neįdomu.
Po to pastebėjau, kad mano piešimas ir rašymas kažkuo susiję. Jei turiu kokią nors idėją, ją pirmiausia užrašydavau, o paskui tapydavau ar piešdavau. Netgi dabartiniai visi mano kūriniai turi aprašymus, kaip, kada ir kodėl jie atsiranda. Nėra taip, kad nueinu į gamtą, atsisėdu ir piešiu, nebent išskirtiniais atvejais, kai darau etiudą ar vyksta pleneras. Iš esmės, kūryba prasideda nuo žodžių.
Pirmiausia būna žodis, tada mintis, o ją galime improvizuoti įvairiausiais būdais ir išreikšti tam tikromis priemonėmis, natomis, dažais, moliu“, – kalbėjo S. Andrulevičius.
Pašnekovas nuo studijų pradžios rašo dienoraštį. Intensyviai tai darė tarnaudamas armijoje, po to jis tapo dienoraščiu be datų, kažką prisiminęs prisėda, užrašo ir vėl kuriam laikui padeda.
„Jau yra stora knyga. Kartais tai labai pasitarnauja prisiminimuose, kūryboje, atsiverčiu, paskaitau. Dar sovietmečiu rašydavau esė, tačiau negalėjau jų išleisti. Viena esė „Sienos“. Jos yra fizinės, tvoros ir panašiai, taip pat moralinės. Apie tai ir norėjau kalbėti. Šią esė parašiau, kai griuvo Berlyno siena, kaip tik tada teko būti Berlyne. Rašyti esė pradėjau, kai kartą keliavome trys studentai automobiliu per Karpatus, Moldovą ir Kaukazą iki Juodosios jūros.
Tai buvo 1975 metai. Grįždami sustojome motelyje šalia Kijevo, bet jame nebuvo laisvų vietų, tai pasistatėme palapinę.
Vėlai naktį prie jos atvyko vokiečiai su motociklais ir įsikūrė. Tai buvo brolis ir sesuo, Hancas ir Sabina. Mane, tuomet dar jaunuolį, pakerėjo ta mergina odiniu kombinezonu, palaidais plaukais. Tais laikais pamatyti moterį prie automobilio vairo buvo retenybė, o prie motociklo – tiesiog nerealu. Tai buvo meilės smūgis, po to mes su ja ilgai bendravome, metus susirašinėjome, ji pakvietė mane į Vokietiją, Rostoko miestą, bet manęs neišleido, išsikvietė į KGB ir pasakė, kad arba nustosiu norėti ten važiuoti, arba būsiu išsiųstas į Archangelską ar kitur tarnauti, nes tuomet buvau šaukiamojo amžiaus, ir nesvarbu, kad mokiausi. Tai buvo gąsdinimas.
Pasirodo, tos merginos brolis studijavo teologiją, o jų tėvas buvo pastorius, visa šeima religinga. Pas mus juk tai buvo neįmanomi dalykai. Tą visą pyktį sudėjau į rašinį. Aišku, jis liko neišleistas“, – prisiminė Sigitas.
Paklaustas, ar šiandien nekyla mintis tai padaryti, pašnekovas teigė, kad kai pakiloja stalčiuose gulinčią savo kūrybą, suabejoja jos aktualumu, vargu, ar šiuolaikinis žmogus tai suprastų. Bet rašymo nepamiršta, toliau pildo savo dienoraštį.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo albumo
Giminės istorija, sugulusi į knygą
Pirma ir kol kas vienintelė S. Andrulevičiaus išleista prisiminimų knyga „Rapolo slėnis“ atsirado palaipsniui, suvokus, kad tie žmonės, kurie dar gyvi, turi būti pakalbinti, užrašyti jų atsiminimai.
„Mūsų giminėje buvo daug įdomių ir šviesių žmonių, pagalvojau, kad paskui galiu gailėtis, jeigu jų nepašnekinsiu. 2007 metais pradėjau važinėti pas kiekvieną. Su diktofonu. Pradžioje ne visi norėdavo kalbėti, bet prie arbatos, kavos pradėdavau kalbinti ir tie pokalbiai liedavosi valandą ar dar daugiau. Padariau apie 25 garso įrašus. Norėjau giminę pritraukti prie istorijos, kad ją papasakotų gyvai, su tikrais, autentiškais prisiminimais. Dabar labai džiaugiuosi šia knyga, nes iš mano kalbintų žmonių belikęs tik vienas, kitas. „Rapolo slėnį“ parašiau per trejus metus.
Pirmiausia informacijos ieškojau archyvuose, galėjau patekti ir į KGB archyvus, netgi nufotografuoti bylas. Kai rinkau medžiagą knygai, į visus archyvus jau buvo galima patekti, tik reikėjo tinkamai pateikti prašymą, nurodant tikslą. Šios knygos rašymas buvo kaip koks Dievo pirštas. Kartą pabudęs, naktį prieblandoje, atsisėdau ir ant servetėlės labai greitai susirašiau jos planą, sugalvojau pavadinimą.
Po to ryte atsibudęs paėmiau į rankas tą lapelį ir pagalvojau, kad gal iš tiesų visai neblogai išėjo. Taip ir pradėjau. Tiesą sakant, ši knyga man išties daug davė, apie save subūriau begalę žmonių, pradėjau bendrauti su giminėmis, kurių net nebuvau matęs, iš Kanados, Argentinos. Knyga pasklido plačiai – Kanada, JAV, Prancūzija, visi, kuriems rūpėjo, ją gavo. Senelio Rapolo namuose per Žolinę 2010 metais surengiau jos pristatymą. Daug pagalbos ją rašant ir išleidžiant gavau iš savo antros eilės pusbrolio Vytauto Slivinsko, Pranciškaus Vaidilo anūko“, – pasakojo S. Andrulevičius.
Knygos pavadinimas – tai Sigito senelio vardas, jis buvo Rapolas. Turėjo keturis brolius – Karolį, Pranciškų, Joną ir Kazimierą bei seserį Anelę. Slėnis – metafora, tarsi visa Vaidilų bendruomenė, sujungianti erdvė. Ši metafora, anot Sigito, atsirado irgi neatsitiktinai, anūkams paveldėjus senelio žemę kartą jis sėdėjo prie laužo ir suprato, kad ši vieta, kur taip gera būti, ir yra Rapolo slėnis.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo albumo
„Knygą ir pradedu nuo to, kaip aš pats atvažiuoju į savo senelio žemę, bet mintys tai Šimonyse. Čia gyveno seneliai. Aš savo senelio Rapolo nesu matęs, jis mirė 1942 metais. Toks likimas, jei būtų neišėjęs, būtų išvežę į Sibirą. Kai pradedi sujungti paraleles, visa tai buvo neišvengiama. Baisūs laikai.
Į Šimonis mes suvažiuojame iki šiol per Žolinę. Tai giminės susitikimo diena, kasmet visi, kurie nori, atvyksta nekviesti, pasimatome. Nusimaunu batus ir pavaikštau basas po sodybos kiemą, tai būna ne tik fizinis, bet ir emocinis dalykas. Visada, kai galvoju apie namus, prieš akis iškyla senelių namai, nes visa vaikystė, visi maloniausi prisiminimai yra Šimonys. Būdavo, tėvai atveža vasarą ir palieka trims mėnesiams, ir ten augi.
Daug mūsų vaikų suvažiuodavo, ir dabar daug per Žolinę susirenka, esu kartą suskaičiavęs apie 50. Manau, kad tokių giminių dabar mažai, bendraujame ir antros, ir trečios kartos pusbroliai, pusseserės“, – sakė S. Andrulevičius.
Senelių sodybą netoli Šimonių, Juodžiūnuose, šiuo metu prižiūri Sigito mamos brolio, jo dėdės Antano Vaidilo, anūkai.
Šimonyse netoli bažnyčios stovi gražiai atrestauruoti Vaidilų giminės namai, tai Pranciškaus Vaidilo, Rapolo brolio namai. Čia ir dabar per Žolinę giminaičiai gausiai susirenka. Gražiausi šių susitikimų momentai – bendravimas tarpusavyje, prisiminimai, šių dienų džiaugsmai ar rūpesčiai. Šiais laikais, kai visi labai užsiėmę, paskendę savo darbuose, tokie susitikimai yra neįkainojamas dalykas.
Močiutė – tai savastis
Sigitas šiltai atsiliepė apie savo močiutę Domicelę Šlapelytę-Vaidilienę. Ji gimė 1895 m., o augo, kai lietuviškas raštas buvo draudžiamas. Nepaisant to, tėvai Šlapeliai dėjo pastangas, kad jų penkios dukros ir sūnus gautų nors pradžios mokslą.
„Esu parašęs apie ją esė „Savastis“. Man močiutė yra savastis. Domicelės malda, pavyzdys, pasakos. Vaikui visada iškyla daug klausimų ir ji vedė mane į tą pažinimą. Buvo labai religinga. Jos religija buvo kaip kultūra. Visa bažnyčia tuomet buvo kultūra, dabar gal mes per daug turime kitų reikalų.
Ateidavo sekmadienis, močiutė pasipuošdavo, visus darbus į šoną, išskyrus gyvuliukus, kuriuos reikia pašerti. Skaitydavo, rašydavo laiškus, gražiai rašė kaligrafiniu šriftu, ir aš kai mokiausi, pradėjau rašyti kaligrafiškai. Vaikams juk nereikia žodžių, jei tu matai pavyzdį, to užtenka.
Tas močiutės pavyzdys ir auklėjo. Dabar visada per Žolinę įėjęs į bažnyčią matau, kur močiutė sėdėdavo, regiu su šventine, gražia skarele“, – apie močiutę pasakojo S. Andrulevičius.
Tapyba – laikas sau
Šiandien Sigitas mėgaujasi užtarnautu poilsiu ir daugiausia savo laiko skiria tapybai. Ji – neatsiejama gyvenimo dalis.
Studijas Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabartinėje akademijoje) pasirinko jausdamas savyje kūrybinį pradą, neįsivaizdavo veiklos be kūrybos. Kadangi dar ir muzikavo, lankė vaikų muzikos mokyklą, pučiamųjų klasę, grojo džiazo ansamblėlyje, taip pat mokėsi dailės mokykloje, svarstė tarp muzikos ir dailės, bet nutarė rinktis dailę. Bandė stoti į architektūrą, nepavyko, tada antrais metais įstojo į dizainą Vilniaus dailės institute, įgijo dizainerio-interjeristo specialybę.
Baigęs studijas pasinėrė į kūrybinius darbus, kurdamas visuomeninius ir privačius interjerus, parodų ekspozicijų erdves. Įstojo į Lietuvos dizainerių sąjungą. Kartu su Nepriklausomybės atkūrimu, 1990 m. pabaigoje, atidarė savo individualią dizaino ir reklamos studiją „Sanris“, kuriai vadovavo 25 metus.
„Dabar vertinu, kad šių laikų tapyba turėtų skirtis nuo anų laikų, kada norėjome atvaizduoti tai, ką matome. Atsirado fotografija, kitos greitos priemonės ir nebeįdomu atkartoti, kad kūryba būtų originali, turi savo idėją ir mintį pateikti savita išraiškos kalba, išlavinti savitą tapybos braižą.
Man visada artima tema buvo etnografija. Esu sukūręs daug etnografinių kūrinių iš kaimo gyvenimo, buities. Laikas – toks dalykas, kurio neapčiuopsi, ateina toks amžius, kad bandau jį pažaboti, kad nors kažkas liktų prisiminimuose. Krypstu į vis filosofiškesnę sampratą, žmogaus būtį ir jo santykį su gamta.
Tai pagrindinės mano tapybos sritys. Rengiu savo tapybos darbų parodas Lietuvoje, neseniai personalinę parodą pristačiau Anykščių rajone, Svėdasuose, taip pat dalyvauju grupinėse parodose Vilniuje, Anykščių rajone.
Su dukra Ieva turėjome parodą Molėtuose, Mindūnų Ežerų žvejybos muziejuje. Šiuo metu ruošiuosi parodai Vilniuje, Jurgio ir Marijos Šlapelių muziejuje. Čia mane maloniai sutiko priimti kaip Šlapelių giminės atstovą. Mano giminės iš mamos pusės labai stiprūs kamienai – Vaidilai, Šlapeliai, Repšiai, Kuzmos. Galbūt ateis laikas ir parodai Kupiškyje. Man tai miestas su veidu, kultūriškai turtingas, buvo mintis čia parodyti savo darbus“, – šypsojosi Sigitas.
Laisvu laiku jis su žmona Daiva mėgsta keliauti. Antrus metus automobiliu tęsia pažintį su Ispanija, patys pasirenka maršrutus ir lanko įvairius kultūrinius objektus. Neseniai grįžo iš Andalūzijos. Iš pirmos santuokos Sigitas turi dukrą Ievą ir sūnų Antaną. Dukra pasekė tėčio pėdomis, tapo dailininke, augina tris atžalas. Sūnus Antanas pasirinko tiksliuosius mokslus, baigė verslo ekonomikos studijas, apsigynė doktorantūrą, turi du vaikus.
Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur