„Kūrybiškumo genas“
Apie kraštietį kino operatorių Vidmantą Eiduką, be žiupsnelio trumpos enciklopedinės informacijos, daugiau nieko nepavyko rasti. Šią uždangą, koks jis buvo žmogus, kaip gyveno, pavyko praskleisti pasikalbėjus su dukra architekte Dovile Eidukaite.
Pašnekovė papasakojo ir apie savo mamą, garsią operos solistę Birutę Almonaitytę, apie senelius Vincą ir Elzę Eidukus, apie savo dukrą.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Apie tėvų jaunystę
Pasak Dovilės, tėvas priklausė kartai tokių inteligentų, kurie turėjo vidinę kultūrą, taktą, sugebėjimą deramai elgtis įvairiose situacijose. Jis buvo labai apsiskaitęs žmogus, kuriam viskas buvo įdomu. Mokykliniais metais jai padėdavo mokytis matematiką.
„Tėvas buvo gražus ir patrauklus vyras. Turėjo fenomenalią atmintį. Buvo baigęs du aukštuosius – tuometiniame Kauno politechnikos institute studijavo radiotechniką ir Sąjunginiame kinematografijos institute Maskvoje gavo kino operatoriaus diplomą. Pastarosios studijos buvo nelengvos, nes pavyko įstoti tik iš trečio karto. Tėvas norėjo tapti kino operatoriumi ir labai atkakliai to siekė. Tokia stojimo istorija nestebina, nes į Sąjunginį kinematografijos institutą stojo jaunuoliai iš visos tuometinės Sovietų Sąjungos, buvo didžiuliai konkursai.
Senelis buvo miręs, o močiutė viena nelabai galėjo sūnų studentą remti. Tėvas pats kabinosi į gyvenimą. Gavo stipendiją. Jam labai sudėtingas buvo tas gyvenimo laikotarpis. Jaunimas dabar nė įsivaizduoti negalėtų tokio gyvenimo“, – teigė pašnekovė.
Antra vertus, tada Maskvoje virė kultūrinis gyvenimas. Tad jos tėvas pateko į įdomią kultūrinę terpę. Koncertai, teatrai, parodos tapo kasdienio gyvenimo varikliu.
Dovilė papasakojo, kad Maskvoje Piotro Čaikovskio konservatorijoje tuo metu studijavo ir jos mama Birutė Almonaitytė. Taip studijų metais ir susipažino būsimi jos tėvai.
„Stipendijos buvo nedidelės. Gaminti maistą patiems buvo taupiau. Mano mama mokėjo skaniai ruošti valgį. Taigi ir tėčiui tekdavo to maisto paragauti.
Maskvoje studijuojantys latviai, lietuviai ir estai buvo sukūrę studentišką organizaciją „Balticum“. Studentai lankydavosi tuometinėje Lietuvos ambasadoje Maskvoje. Tėvas kartais fotografuodavo įvairius įvykius ambasadai. Taip šiek tiek ir užsidirbdavo, kad sudurtų galą su galu iki stipendijos. Jis turėjo skvarbią akį, sugebėjo matyti šviesos niuansus. Jis galėjo būti labai geras fotografas. Bet anuomet vyravo tokia nuostata, kad jei baigei rimtą mokslą, tai ir privalai dirbti pagal įgytą specialybę, nesiblaškyti“, – tvirtino pašnekovė.
Pasak jos, tėvas, baigęs studijas, į Vilnių sugrįžo 1963 metais, o mama – po metų. Čia jų išskėstomis rankomis niekas nelaukė. Vėl reikėjo patiems kabintis į gyvenimą.
Patriotizmo šaltinis
Visa darbinė tėvo veikla susijusi su televizija. Anot Dovilės, ir anuomet tarp jo bendradarbių buvo gana patriotiškai nusiteikusių žmonių, bet buvo ir politiškai angažuotų, kurių reikėjo saugotis. Dukros atmintyje tėvas išliko kaip didelis Lietuvos patriotas. Mano, kad iš Antanės Kučinskaitės gaudavo paskaityti ir pogrindyje leidžiamą „Katalikų bažnyčios kroniką“. Ji buvo to leidinio redaktorė. Tokių dalykų anuomet niekas neviešino, grėsė įkliūti saugumiečiams.
„Tėvo filmuojama televizijos dokumentika turėjo atitikti to meto reikalavimus, ar patinka ta ideologija, ar nepatinka. Tik namuose laisvai visi išdėstydavome, ką galvojame apie Tarybų valdžią. Rodos, nuo tų kalbų net dūmai rūkdavo.
Patriotizmo pasėta sėkla buvo mirtinas dalykas. Su viena klasioke nesisveikinau, o su kita susimušiau, kad buvo komunistės. Rusiškai paklausta, nurodydavau ne tokią gatvę, kokios reikėjo klausiančiam. Giluminis patriotizmas man yra tarsi įkaltas. Jau trisdešimt metų esu konservatorė“, – sakė Dovilė.
Ji pridūrė, kad nuo jaunų dienų žinojo, kad Lietuva turi būti nepriklausoma. Ši patriotizmo dvasia atėjo ir iš senelių Eidukų namų. Senelis V. Eidukas buvo Šaulių sąjungos narys, turėjo kieto patriotizmo.
Ji papasakojo, kad pas tėvus bent tris kartus per savaitę ateidavo į svečius visokių žmonių. Būdavo kartais ir iš Amerikos atvykusių lietuvių. Baltos staltiesės, taurelės, lėkštelės. Jau minėjo, kad mama buvo gera šeimininkė. Tai svečiai jai teikė ir džiaugsmo. Mama mėgo žmones, mokėjo bendrauti. Turėjo vidinės stiprybės. Visa tai buvo kilę iš jos šaknų, iš tėvų namų. Mamos tėvas prieškario metais Šakių rajone statydavo spektaklius, buvo pirmosios dainų šventės dalyvis.
Dovilė savo tėvų aplinkoje matė daug neeilinių žmonių. Tėvai bendravo su žinomu skulptoriumi akademiku Konstantinu Bogdanu. Tėvas kartu studijavo su kino režisieriumi Raimondu Vabalu ir vėliau palaikė ryšius. Irena Vabalienė buvo žinoma tekstilininkė, lietuvių kino dailininkė, drabužių modeliuotoja. Susirgusi ji paprašė tėvų pažiūrėti jų šunį spanielį. Mat vyras katę apsiėmė pažiūrėti, o šuns niekaip.
„Mama išsiruošė su tuo šunimi po senamiestį pasivaikščioti. Eidama nusprendė užsukti į K. Bogdano dirbtuves. Atidarius duris šuo niekaip nenorėjo eiti į vidų. Tai skulptorius jam atidavė vištos kulkšnį, kad tik peržengtų slenkstį. Šioje istorijoje aš įžvelgiu genealų paprastumą. Žmogus, kad galėtų pabendrauti su kitu žmogumi, atiduoda savo valgio kąsnį šuniui. Čia atsiskleidžia žmogaus dvasios kokybė. Šiame kontekste, manau, svarbi detalė, kad K. Bogdanas buvo bajoras, vienas bajorų karališkosios sąjungos steigėjų“, – išsakė savo požiūrį pašnekovė.
Atsidavęs šeimai arba bohemos atspalviai
Dovilė palietė ir bohemos temą. Ji ilgai su tėvais kartu visur vaikščiojo. Tikrosios to meto bohemos gal ir nematė. Tai, ką matė, buvo talentingi, savito mąstymo žmonės. Jų bendravimas nebuvo nykaus žemo lygio. Jų buvo kitas pasaulis, kita materija. Gal kažko ir prikrėsdavo, bet jų poelgiuose jautėsi savotiška šiluma, nuoširdumas. Tokie žmonės būrėsi kartu, nes buvo bendraminčiai, vieni kitus suprato.
„Mes kukliai gyvenome, nors mama buvo visoje Lietuvoje ir ne tik gerai žinoma dainininkė (mecosopranas). Bendravome su tais, kurie tarsi turi sparnus, nestokoja idealizmo. Šeimoje visas vadžias savo rankose laikė mama. Su ja nebuvo galima paslysti ar praslysti. Mama dominavo, o tėvas prisidėjo prie jos. Jie gerai sutarė. Tėvas mamą labai mylėjo, vadindavo mamuliuku. Jis mėgo vairuoti. Eidavo į spektaklius, kuriuose dainuodavo mama. Parveždavo po jų namo. Sugrįžę dar susėsdavome aptarti spektaklio. Manau, kad tėvas buvo atsidavęs šeimai, ištikimas mamai“, – tvirtino Dovilė.
Ne tik alum lijo
Bene didžiausias kino operatoriaus V. Eiduko nuopelnas kupiškėnams – dokumentinis filmas „Alum lijo“, nufilmuotas 1969 metais Kupiškio rajone Papilių kaime, režisuotas K. Musnicko.
Tai šmaikštus dviejų aludarių, kupiškėniškai sakant, „pivorių“, pasakojimas apie alaus darymo procesą. Tokios gražios sniegingos ir šaltos žiemos, kokią fiksavo kino operatorius, jau nebebūna. Į amžinybę išėjo, ko gero, ir visi to filmo herojai, o su jais ir gražios užstalės dainos, kiti švenčių papročiai, senoji kaimo buitis.
Įspūdis toks, kad režisierius ir kino operatorius kurdami šį pasakojimą, tapusį reta autentiška etnografine medžiaga, dirbo ranka rankon. Galima justi, kad žmogui su kino kamera ši tema buvo svarbi ir artima, nufilmuotos visos detalės, kadrų kompozicija ne atsitiktinės, o organiškai susijusios, kad kuo geriau atskleistų temą.
Dovilė papasakojo, kad tėvas yra nufilmavęs ir vieną meninį filmą. Tai režisieriaus Balio Bratkausko vaidybinis filmas „Du mažame miestelyje“ (1965 m.), kuriame pasakojama apie du žmones, kurių gyvenimus sumaitojo okupantai.
Dokumentinį filmą „Jūros spalvos“ (1973 m.) apie jūreivių gyvenimą tėvas filmavo kartu su jūreiviais plaukdamas laivais. Nuo 1964 iki 1990 metų jis dirbo Lietuvos televizijoje, filmavo įvairias laidas. Pasak Dovilės, dabar liko teleoperatoriai, o kino operatoriai tarsi išnyko. Gal kažkur jie ir rengiami.
„Tėvas visą gyvenimą draugavo su kino operatoriumi Petru Abukevičiumi, kuris filmavo gamtą. Visiems gerai žinomas jo filmas apie meškutę Nidą.
Važiuodavome stebėti į mišką, kai kūrė tą filmą. Išskirtinis P. Abukevičiaus požiūris į gyvenimą su Dievu, su gamta. Pamenu, kaip jis geležinėje kino juostų dėžėje augino mamos paliktą apuokiuką, bet jis ten begyvendamas nugaišo.
Mano krikšto mama Gražina Abukevičienė. Dėkinga tėvams, kad mano gyvenimas buvo kitoks. Bendravimas su tokio lygio žmonėmis man daugiau nei kitiems vaikams davė dvasinio peno. Jaučiuosi tarsi gavusi įdomesnio gyvenimo, estetikos, grožio skiepą. Nusileisti į savo gyvenimą buvo tikri amerikietiški kalneliai. Užaugus neeilinėje šeimoje, visiems panašiai gyvenime nutinka“, – tvirtino pašnekovė.
Pasirinkimai
Paklausta, kodėl pasirinko architektūrą, ar jos gyvenime buvo vietos muzikai, Dovilė papasakojo, kad fortepijonu groti ją privačiai mokė pasamdyta studentė. Taigi turi nemažą muzikos suvokimą. Pažintis su architektūra prasidėjo nuo kaimynystėje gyvenusių architektų Vytauto ir Neringos Dičių.
„Atėjo mintis, kodėl nepabandžius stoti ir man į architektūrą. Bet reikėjo išmokti piešti. Tad pradėjau lankyti piešimo pamokas pas tuometinio Vilniaus inžinerinio statybos instituto katedros vedėją prof. Janulį. Pramokusi piešimo įstojau į architektūrą, baigiau tas studijas. Dirbau projektavimo institute, paminklų restauravimo institute. Vėliau Vilniaus savivaldybėje net trisdešimt dvejus metus buvau vyr. architektė. Turėjau savo kuruojamą teritoriją. Šiuo metu dirbu individualiai. Dabar pagalvoju, kad reikėjo būti arčiau muzikos“, – buvo atvira pašnekovė.
Kūrybiškumo genas plinta toliau
Dovilė papasakojo ir apie aštuoniolikmetę dukrą Birutę, kurią lenkia prie architektūros. Mergina kelerius metus užsiima piešimu, moka klijuoti maketus, turi ypatingą erdvinį mąstymą. Ji abiturientė ir netrukus spręsis, kokiu keliu pasuks.
Nuotraukos iš asmeninio Dovilės Eidukaitės albumo
„Dukrą nuo mažens stengiausi visapusiškai lavinti. Ji nuo devynių mėnesių lankė „Yamahos“ muzikos mokyklėlę. Šv. Ignoto bažnyčioje dar neturėdama trejų metukų traukė dainelę „Trys varlytės po lapu tupėjo“. Dainavo su „Liepaitėmis“. Ketverius metus mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje chorinio dirigavimo. Vėliau perėjo į B. Dvariono muzikos mokyklą. Be to, trejus metus lankė Juškos baleto mokyklą. Genetiškai turi vidinį muzikinį suvokimą, yra išsiugdžiusi organizuotumą.
Nežinau, ar gerai, kad savo vaiką taip visokiais mokslais buvau apkrovusi, bet esu skaičiusi vieno profesoriaus neurofiziologo pasisakymą, kad vaikus reikia visko mokyti nuo mažumės. Tai, be kita ko, yra gera priemonė ir nuo Alzheimerio senatvėje“, – kalbėjo pašnekovė.
Seneliai ir Kupiškio trauka
Dovilė papasakojo ir apie savo močiutę Elzę Plungaitę-Eidukienę. Pasak jos, močiutė su Adele Radzevičiūte baigė mokytojų seminariją ir labai nenorėjo būti paskirtos mokytojauti į Kupiškį. Bet nutiko būtent taip. Kupiškyje Adelė ištekėjo už mokytojo Felikso Visocko, o močiutė – už gimnazijos direktoriaus Vinco Eiduko.
Ji buvo lietuvių kalbos mokytoja. Po vedybų negalėjo dirbti gimnazijoje būdama jos direktoriaus žmona. Tad teko pereiti į pradinę mokyklą. Taip ji tapo pradinukų mokytoja.
„Močiutė Elzė buvo rami, harmoninga, labai mėgo švarą. Nuo jaunų dienų gražiai piešė. Ją norėjo dailės mokytis siųsti į Paryžių, bet jos tėvas, nors ir to meto šviesuomenės atstovas, nutarė kitaip – ką ten Paryžius mergaitei. Manau, kad per savo kruopštumą, nuoširdų paprastumą močiutė būtų ten daug pasiekusi.
Močiutė gražiai siuvinėjo, mezgė. Mokėjo ir drabužį pasisiūti. Vėliau ji tapo tautodailininke. Piešė, bandė tapyti. Net padėkos raštą iš tuometinio kultūros ministro Liongino Šepečio yra gavusi. Apie tai sužinojau, kai mamai mirus atėjau jai paminklo užsakyti pas skulptorių Stanislovą Kuzmą, labai tvarkingą, konkretų žmogų. Tuo metu į jo dirbtuves užsuko dailininkas Rimas Bičiūnas ir papasakojo, kad močiutė lankė jo dailės kursus Profsąjungų rūmuose ir kad jos kūryba buvo kitų pastebėta.
Tai tokia ta mūsų Lietuvėlė maža. Vieni kitus pažįstame.
Močiutė gyveno pas dukrą Kaune, pabūdavo ir pas mus Vilniuje. Ji mirė mūsų namuose.
Senelį įsivaizduoju kaip itin ambicingą. Jis norėjo Kupiškyje tvarkos, švaros. Visokie rūpesčiai, emocinė įtampa gal prisidėjo ir prie ankstyvos jo mirties.
Močiutės draugystė su bendramoksle Adele tęsėsi visą gyvenimą. Jos susiskambindavo, susirašinėjo laiškais. Kitaip bendravo žmonės anksčiau nei dabar. Dar yra išlikęs Kupiškyje, Vytauto gatvės gale, Visockų namas su tais pačiais langų rėmais ir veranda, su smetoniškos kultūros dvasia.
Ten ne kartą teko man svečiuotis su tėvais. Ponia Visockienė, ją taip vadinome, buvo visai kitokios išvaizdos nei močiutė – augalota, tvirta moteris. Dėstė matematiką, turėjo gerą galvą ir mokėjo su visais draugauti. Rengė giminių suvažiavimus rugpjūčio vidurinį sekmadienį. Mes buvome ne giminės, bet kviečiami.
Tėvas draugavo su panašaus amžiaus Visockų sūnumis. Sūnus Gintas miręs. Su jo dukra, gyvenančia Klaipėdoje, palaikau ryšius“, – pasakojo pašnekovė.
Ji sakė, kad su Kupiškiu juos siejo ir ilgametė draugystė su močiutės Elzės Eidukienės mokine kalbininke Antane Kučinskaite.
Ji kurį laiką vedė televizijos laidas su kalbininku Aldonu Pupkiu. Įrašai televizijoje ilgai tęsdavosi.
Kartą laukiant stotelėje troleibuso, vienas vyriškis paklausė jos, ar nebijanti viena keliauti tokį vėlyvą metą. Tai Antanė jam atsakiusi: „Pone, aš ne viena. Aš su Dievu.“ Ji buvo vienuolė. Vėliau dirbo Katalikų akademijoje.
„Kaip svajonė Kupiškis man likęs. Švarus, gražus, su Henriko Orakausko skulptūromis. Čia atvažiuoju aplankyti senelių kapų. Tik jau nebėra, pas ką užeiti į svečius. Mama yra giedojusi Kupiškio bažnyčioje per močiutės paminėjimus. Noriu išlaikyti tą dvasinę šilumą, kurią ten patyriau“, – sakė pašnekovė.
Ji pasvajojo, kad Kupiškio gimnazijoje galėtų būti įkurta pirmojo direktoriaus, jos senelio Vinco Eiduko, vardo klasė, pagerbiant jo atminimą. Tokią jos mamos dainininkės Birutės Almonaitytės vardo klasę turi choras „Liepaitės“.
Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur